Le Rouge

Le Rouge: iki tobulybės - kaip iki kosmoso

Senokai dairiausi į Le Rouge restoraną. Duris atvėręs ne taip seniai, viliojo gražiu interjeru, skoninga reklama įvairiose tinklapiuose, rašančiuose apie restoranus ir maistą. Viliojo ir tuo, kad skelbėsi esantys prancūzišku restoranu, o tokių Kaune išvis nerasi. Pasitaikius progai išbandyti, apsidžiaugiau ir... et. Bet apie tai išsamiai.


Interjeras man pasirodė ganėtinai skoningas ir kai kuriose detalėse išmoningas: didžiulis prancūziškų atviručių šviestuvas labai stilingas ir įdomus (puiki idėja šviestuvui namuose, o jei dar iš mielų draugų atviručių... tik kas jas dabar dar rašo?), a la modigliani paveikslai, nespalvotos nuotraukos, daug gėlių, gražiai suderintos spalvos. Jaukumo suteikia ir užuolaidomis atskirta viena restorano erdvė nuo kitos. Iš esmės daug privatumo tokiame restorane nerasi, nes staliukai netoli vienas kito, tačiau yra kelios salės, tad jaukesnį kampelį išsirinkti gali pavykti. Jei labai pasistengsit :) Iš tiesų, kiek teko kartų užeiti - be rezervacijos nepateksi, o keista.. Neišrankūs ir gausūs kabakų lankytojai išlepino senamiesčio kavines visame kame.


Vakaras prasidėjo nuo to, kad meniu gauti buvo šioks toks iššūkis, bet dar didesnis iššūkis pasirodė bendravimas su padavėju. Keista, bet papasakoti apie patiekalus padavėjas nesugebėjo praktiškai nieko. Paklaustas antrąsyk (ar tikrai nešaldyti produktai?) – juokėsi į akis – tad likome visi nesupratę ir pasimetę, sulaukę tokios reakcijos. Nejaugi personalas nemokinamas bendravimo ir darbo kultūros? Užsakymo viršūnė buvo tai, kad padavėjas ėmė aiškinti apie savo skonį ir ką jis rinktųsi, bet tai gal mano skonis kitoks? Aš juk tik noriu sužinoti kas bus tame patiekale iš tiesų!!!  Džyyy, norėjosi išgirsti, kad, tarkim, šiandien gavome puikios jautienos, lietuviškos, tokios ir tokios veislės, šviežios ir tiesiai iš ūkininko - va čia man būtų argumentas. 


Po ilgo pusvalandžio laukimo, mums patiekė karštą užkandį - varlių šlauneles su kažkokiomis daržovėmis. Kodėl sakau kažkokiomis? Nes aš jų nevalgiau! Aš už daržoves visomis keturiomis, tad, paklausite Jūs, kodėl aš jų nevalgiau? Nes neturėjau kaip - lėkšteles varlių šlaunelėms valgyti atnešė gal po 15 minučių (spėkit, ataušo jos ar ne?), įrankių joms išvis ne. Ką gi, suvalgėme rankomis, jas pasivalydami į medžiagines servetėles, nes popierinių paprašius, niekas neatsiminė atnešti. Nors šlaunelės buvo tikrai neblogos. Kažkada, n metų atgal teko valgyti jas Vilniuje, viename garsiame restorane Pilies gatvėje, tai jos buvo tikrai puikios, todėl lyginimo būdu suteikčiau apie 6-7 balus.


Sulaukėme užsakytų salotų dar po gero gero pusvalandžio. Aš rinkausi salotas su skrebučiais su ožkos sūriu - skrebutis ir sūris buvo labai vykę, šviežias sūris, neperdžiūvęs skrebutis, bet salotos... Nežinau ar galima jas padaryti labiau beskones - lapai lyg ir švieži, bet labai sausi, padažas kažkoks gal ir buvo, bet arba jo buvo labai mažai, arba jis buvo visai be skonio. 
Dar po valandėlės atkeliavo karšti patiekalai. Labai norėčiau šitoje vietoje atkreipti dėmesį, kad tuo metu restorane buvo maždaug 50 žmonių ir... DU padavėjai, kurie dirbo ir salėje, ir už baro. Mūsų padavėjas pradėjo nešti karštus patiekalus nuo vieno stalo galo, kol priėjo iki kito – praėjo turbūt geros 10 minučių. Visi mandagiai laukėme, kol paskutinis bus aptarnautas, tada tik ėmėme valgyti. Todėl ir vėl maistas buvo vėsokas. Ar nebūtų logiška, kad antrasis padavėjas turėjo būti skubiai permestas aptarnauti mus, kad visi kaip įmanoma laiku gautų savo karštus patiekalus ir ramiai valgytų? Man būtų. Bet bijau, kad mano logika ne visiems taikoma. 


Taigi... aš valgiau lašišą. Pati lašiša iš savęs buvo visiškai gera, ją sugadint nėra lengva, jei išlaikai natūralų skonį - tada viskas super. Na bet kas su ja kartu buvo padėta - oh no! Trys ištižę šparagai - bet taip normaliai ištižę, paruošti lyg žmogui su protezais, ar dar geriau - išvis be kramtymo įrangos. Padažas riebus ir bjaurus (ačiūdie nepamiršo citrinos pridėti, nors tai išgelbėjo) - kuris visai užgožė lašišos skonį. Ir dar šalia sausa, vėsi ir pobjaurė bulvių košė. Supratau apsigavusi, kai pamačiau šalia boeuf bourguignon – ir netgi paragavau kąsnelį. Ten buvo tikrai puikiai troškinta mėsa su gardžiu padažu, minkštutėle bulvių koše bei gražia ažūrine sūrio juosta. Už tai duočiau net 9 balus, manau. Šalia kolega valgė įdarytą vištieną, nei gyrė, nei peikė, bet vizualiai atrodė sausoka. Žodžiu, jei vis dėlto po mano įspūdžiu rizikuosite ten užsukti - ko gero šiuo metu tai vienintelė vieta Kaune, kur galima gauti varlių šlaunelių – imkite jautieną pagrindiniam patiekalui, gal nenusivilsite!


Desertui – rūgštus desertas. Rūgščios žinios, sako per vieną radijo stotį, norėdami papasakoti ką nors nedžiuginančio. Tad štai - nedžiugina. Mačiau suapvalėjusias kolegės akis, įsidėjus pirmą kąsnį. Ir mačiau pastumiamą nuo savęs deserto indelį. Kuo toliau. Nes toks bjaurumas gali būti tik kuo toliau. Tai buvo creme brulee – absoliuti prancūziška klasika, kurią pati esu gaminus nekart ir nelabai įsivaizduoju, ką ten galima sugadinti. Juk tai tik cukrus, grietinėlė ir kiaušiniai. Šis buvo nesuvokiamos konsistencijos - lyg sukritęs, lyg sukrešęs, kažkodėl kartus ir visai nešaltas (nors turėtų toks būti). Paskendau kontempliacijose, kaip išgauti kartumą šitame deserte, ir man nepavyko surasti atsakymo. Nušvitimas neatėjo. Atėjo kitas suvokimas - aš ten daugiau neisiu, net dėl jaukios aplinkos, nes to negana, tikrai negana. Todėl drąsiai teigiu - yra niša geram prancūziškam restoranėliui Kaune, gal kas pagaliau tai padarys?