A single rose

Ši rožė auga prie mūsų namo jau nuo neatmenamų laikų - na gal atminti kas ir gali, bet kitąmet mūsų namui bus 100 metų, tai nebaisiai yra kas išgyveno tiek metų. Todėl šitą rožę aš vadinu vintažine - ji rausva, kol neprasiskleidusi, pabąla kai veriasi ir tampa visai balta išsiskleidusi iki begalybės. Ji kvepia taip dieviškai, kaip jokia kita rožė - visos kitos, palyginus su šia, yra bekvapės ir netikusios, trust me. Nors pamerkta ji laikosi labai trumpai, aš visada pasimerkiu puokštelę, kitaip tiesiog negaliu. O dabar, kai taip lyja - viena jų plaukioja metalinėje surūdijusioje bačkoje. Nes aš taip noriu.