2017 m. gegužės 15 d., pirmadienis

40 minučių maistas

Šiaip turėtų būti 40 minute meal, bet iš tiesų  nėra lietuvių kalboje jokio padoraus atitikmens žodžiui meal. Pavalgymas? Valgis? Na tai nevisai tai, man atrodo. Faktas, kad noriu parašyti apie greitai pagaminamą maistą, kaip aš pastaruoju metu dažniausiai darau vakarienę ar pietus sau ir vaikams. Skiriu apie 30-40 minučių virtuvėje, o rezultate turi būti mėsos/žuvies patiekalas su garnyru iš bulvių/kruopų ir daržovių. Tai yra bent trys skirtingi dalykai lėkštėje, kurie visi kartu turėtų atitikti ar būti kiek įmanoma panašiau į subalansuotos lėkštės koncepciją. Tad šiandien pirmas toks įrašas:


Lašiša su miežiniais perliukais ir smidrais


3-4 porcijos

Viena pakuotė lašišos (iš Lidl)
1 stiklinė miežinių perlų 
Vienas ryšelis smidrų
Šiek tiek sviesto ir džiuvėsėlių
Druska, pipirai
Aliejus ir sviestas kepimui

1. Miežinius perlus verdame pasūdytame vandenyje pagal nuorodas ant pakuotės (užtruksite 20 min. nuo užvirimo). Kai perlai išvirs, paragaujame ar gana druskos, jei reikia, dar pasūdome, taip pat įmetu gabalėlį sviesto ir išmaišau (galima pilti alyvuogių aliejaus).

2. Kol miežiniai perlai verda, pradedam kepti lašišą. Paprastai supjaustau vidutinio dydžio kepsneliais, beriu druskos, pipirų ant kiekvieno kepsnelio. Įkaitiname keptuvę ir pilame šiek tiek aliejaus kepimui, tada dedame lašišą oda žemyn. Kepame kelias minutes, kol oda apskrus. Lašišą išimame ir keptuvę nušluostome. Tada ištirpiname kelis didelius šaukštus sviesto, sudedame atgal lašišą oda žemyn, keptuvę palenkiame ir šaukštu kabiname karštą sviestą bei pilame jį ant lašišos viršaus. Lašišos apversti nereikia - ji visada keptuvėje turi būti oda žemyn. Taip laistome, kol lašiša pasieks jūsų mėgstamą iškepimo lygį. Man patinka, kai ji dar lieka rausva viduryje. Sūnui irgi taip patinka, o dukra mėgsta well done

3. Smidrus blanširuojame verdančiame vandenyje - įdedame ir po minutės išimame. Tada juos apkepu keptuvėje su sviestu ir džiuvėsėliais, pasūdau. Turi būti ne per minkšti, dar traškūs. Smidrų paruošimas užtruks apie 5-7 minutes, tad juos reikia ruošti vienu metu su lašiša. Ją pastatome kepti ir tada imamės smidrų.

Štai ir viskas - serviruojame lėkštėje.



Numan Restaurant: mano pirmieji įspūdžiai

Nerealiai džiaugiuosi, kad Kaune atsiranda daugiau fine dining vietų, kur galima nueiti prašmatniau papietauti, nusivesti užsienio svečius ar elegantiškai vakarieniauti. Kuo daugiau, tuo smagiau. Nauja kovo mėnesį atsidariusi vieta - Numan restaurant. Skandinaviškas interjeras, skandinaviškas maistas - tad viskas šviesu, lengva, švaru. Jau apsilankiau dukart, kol kas tik dienos pietų. Topinis patiekalas skonio ir grožio prasme buvo topinambų ledai. Na bet apie viską nuo pradžių.

Interjeras labai šviesus ir jaukus, visiškai skandinaviškas, - man labai patiko šviestuvai, kurie reguliuojasi ir stumdosi kaip reikia - jei staliukai perstumdomi, padaryti tinkamą apšvietimą virš jų  - vieni niekai. 




Personalas labai mandagus ir paslaugus ir visai nėra to perdėto primygtinio dėmesio, kaip kartais pasitaiko. Šiek tiek iš vėžių išmuša kai pasitinkanti padavėja pasiūlo paimti viršutinius rūbus ir juos pakabinti, neįprasta truputį. Bet po pirmo karto jau ok. Didelis pliusas už tai, kad padavėjai viską mato ir stebi, akimis ieškoti nereikia ir kviesti taip pat. 

Tualetas - kuris dažnai irgi yra įstaigos veidas - labai švarus, kvapus, pamerktos lelijos nuostabiai kvepėjo. Rankoms nusišluostyti paruošti medžiaginiai rankšluostėliai. 

Maistas: dienos rinkinys (užkandis, sriuba, karštas, desertas, kava) kainuoja 15,5€. Dar prieš tai serviruojamas mažutis amuse bouche - traškutis su pagardu.



Visai gera būti suaugusiu, kuris šiaip norėdamas būti teisingu pavyzdžiu, nevalgo traškučių ir visokio junk food, o staiga gauna mielą traškutį ir be jokios sąžinės gailesčio gali jį suvalgyti. Ir beje, žalias pagardas buvo dieviškas! 

O tada - tada ant stalo pasirodo juoda kempinė su deginto sviesto kremu ir šukučių dulkėmis. Neįprasta forma duonai, bet man buvo labai skanu - puikiai plėšosi, netrupa, skonis puikus. Man būtų patikęs sviestas be to viršaus - bet dėl skonio juk galima ir pasiginčyti.


Užkandis pirmą mano apsilankymą buvo kalafioras su kremu po ridiko makaronais, antrą kartą jautienos karpačio su burokėliais. Abu patiekalai tikrai buvo puikūs, kelios skirtingos tekstūros - kreminė, traški - puikiai derėjo tarpusavyje, vizualiai atrodė nuostabiai.



Sriubą serviruoja kitaip nei dažniausiai - lėkštė atnešama su daržovėmis joje, tada įpilama sriuba iš ąsotėlio ir ąsotėlis išnešamas. Kažkaip tikėjausi, kad jį paliks ir bus galima sriubos pasipildyti, nes atrodė, kad jos įpylė tik pusę :) 
Man nelabai patiko ir tai, kad daržovės sriuboje yra visiškai al dente - salierai ir bulvės buvo tokie kieti, kad visai nederėjo su kremine lengva sriuba.  Ypač al dente bulvės man nepatiko. Lyg ir suprantu, kad norėta turėti traškios tekstūros patiekale, bet, nemanau, kad bulvė tam tinka. Didžioji dauguma kulinarinių šaltinių sako, kad bulvė yra viena tų daržovių, kuri turi būti ruošiama iki minkštumo, ir aš su tuo sutinku. Neskani ji traški visai ir stipriai per kieta buvo, taip nustelbdama sriubos švelnumą. Salieras beje irgi buvo per kietas - tikrai galima buvo jį padaryti šiek tiek minkštesnį. Tiesiog perdidelis kontrastas tarp pačio skysčio ir jame esančių daržovių.




Karštas patiekalas abu kartus buvo žuvis. Pirmąjį apsilankymą valgiau lašišą, antrąjį - jūrų velnią. Pati lašiša buvo nuostabiai rausva, tokia dar šiek tiek raw viduryje - taip kaip aš ir mėgstu ir stengiuosi ruošti. Bet garnyras buvo per rūgštus tiek man, tiek draugei, su kuria pietavau. Tiesiog nebuvo balanso. O vizualiai atrodė nuostabiai. 
Jūsų velnias man buvo per žalias, net nesipjaustė ties viduriu, tai buvo tas patiekalas, kurio pusę palikau nesuvalgiusi. Bet padažas buvo nuostabus.




Na, o viską iš tiesų nunešė desertas. Pirmą apsilankymą valgiau topinambų ledus, antrąjį - duonos ledus. Topinambų ledai atrodė kaip pieva, kvepėjo nuostabiai ir buvo labai gaivūs. Duonos ledai irgi buvo nuostabūs, gal ne tokie puikūs kaip toponambų, bet tikrai verti dėmesio. Tiesa, valgant visą dienos pietų kompleksą, kava vaišina ir galima pasimėgauti visa kavos ceremonija su tokiu fancy aparatu. Visai smagu.






Ir jei labai pasisekė, galite gauti su burbonu deginto zefyro šaukštą - niam!

2017 m. gegužės 8 d., pirmadienis

Degustacinė vakarienė Ieti

Planavau savaitgalį lankyti vyno dienas, bet planai retai kada pavyksta. Gaila, kad šįmet nesudalyvavau :). Užtat turėjau pakvietimą į degustacinę vakarienę restorane Ieti, tad apie ją ir parašysiu. 
Kaune yra ant vienos rankos pirštų suskaičiuojami restoranai, kur galima padoriai pavalgyti - čia mano nuomone. Ir Ieti yra vienas iš jų - nedidelis, jaukus restoranėlis, kuriame savininkė pati yra šefė, tad, be abejo, jai labai rūpi jos restorano svečių pasitenkinimas. Kiek kartų esu buvusi Ieti, priekaištų neturėjau - meniu tvarkingas ir be klaidų, padavėjai malonūs ir neįkyrus, aplinka jauki. Su tokia patirtimi, lūkesčių degustacijai turėjau išties nemažai.

Vakaro meniu:


Kol laukiame vakaro pradžios - vietoje kepta duona su rozmarinų ir mėtų pagardais. Labai skani šilta duona, mirkėme ir valgėme, kol nesibaigė. O kai baigėsi, mums atnešė dar :). 


Pirmas patiekalas "Rūkyto upėtakio paštetas" man priminė paštetą, kurį valgydavau seniai seniai Vilniuje Vilniaus gatvėje Stiklių kulinarijoje. Gera buvo ta kulinarija ir geras jausmas ragaujant tokį man emociškai artimą patiekalą. Jei kam kils klausimų, kur tas paštetas - tai jis po ridiku.



Antrasis patiekalas buvo ėriuko šonkaulis su priedais. Gaila, bet šis patiekalas visai nuvylė ir mane ir aplinkinius. Nesu tikra, kas buvo garnyre, lyg ir sutartinai nusprendėme, kad tai buvo gnocchi (po mėlynių plėvele), bet jie buvo itin kieti, visai ne purūs, rabarbarų kremas pernelyg rūgštus, o mėsa labai jau aviniško skonio (na turbūt įsivaizduojate, kas yra labai jau avimi atsiduodantis skonis...). Vienintelis geras dalykas šiame patiekale buvo mėlynių plėvelė. 


Po šio nusivylimo staiga viskas pasitaisė - šamas su šonine buvo fantastiškas! Visai nesu šamo gerbėja ir mėgėja, bet čia jis mane sužavėjo. Puikiai iškeptas, geras derinys su grūdais, fantastiškas salierų kremas. Tai išties buvo vakaro pažiba. 


Vakaro desertas - agurkų panna cotta. Labai gaivus desertas, labai puikiai suderintos tekstūros: traškus morengas, minkšta liulanti panna cotta, tiršta karamelė, gaivus sniegas. Stiprūs skoniai ir puikus vakaro užbaigimas!


Mano pastebėjimai:
  • 3 iš 4 patiekalų buvo tikrai puikūs ir gerai paruošti
  • nuostabiai skani duona, kurios nepritrūko
  • malonus aptarnavimas
  • gražūs indai, bet... 
  • ...nerekomenduoju serviruoti maisto, kuris valgomas su šakute ir peiliu į gilius dubenėlius, nes valgyti nėra patogu (pirmas ir trečias patiekalai). Į dubenėlius geriau dėti tik tai, kas valgoma šaukštu. Juolab, kad ir indas buvo toks, kad pjaunant peiliu, nuo garso šiurpas per nugarą eina. 
Ačiū už pakvietimą!

2017 m. balandžio 21 d., penktadienis

Aguonų tortas su karameliniu kremu


Man patinka aguonos, patinka ir karamelė - o kartu jos labai dera. Labai lengvai ir greitai pagaminamas tortas (ypač jei turite jau paruoštų aguonų). Mano Velykoms jis labai tiko, gražiai atrodė ir buvo greitai suvalgytas.



Aguoninis biskvitas:

200 g aguonų (užplikytų karštu vandeniu, išbrinkintų, nukoštų ir permaltų)
5 kiaušiniai
2 šaukštai migdolų miltų
120 g miltų
1 šaukštelis kepimo miltelių
150 g cukraus

Kremas:
1 skardinė sutirštinto karamelizuoto pieno
700 ml riebios plakamos grietinėlės
250 g mascarpone

Biskvito sulaistymui:
50 g brendžio
100 ml vandens

Biskvitas:

Baltymus išplakame iki standžių putų. Trynius išplakame su cukrumi iki purios šviesios masės. Švelniai sumaišome visus ingredientus kartu su aguonomis, miltais, kepimo milteliais. Kepimo formą išklojame kepimo popieriumi, kraštus patepame sviestu. Biskvitą supilame ir kepame 180 laipsnių orkaitėje 35-45 min. - iki sauso pagaliuko.

Kremas:
Visus ingredientus sudedame į vieną didelį indą ir plakame su mikseriu iki kol sutirštės ir taps standžiu lygiu kremu. 

Iškepusį biskvitą ataušiname, supjaustome į tris dalis. Ant torto lėkštės dedame apatinį biskvito lakštą, sulaistome trečdaliu brendžio ir vandens mišiniu. Dedame ketvirtadalį kremo, tolygiai paskirstome jį po biskvitą - ir taip kol visus sluoksnius sudėsime. Puošiame tortą tuo pačiu kremu. 

Kadangi aš norėjau išgauti lengvą ombre efektą, tai puošdama vis į kremą įmaišydavau po šaukštą kakavos kas kelis ratus.





2017 m. balandžio 13 d., ketvirtadienis

Mano silpnybė - viskis

Viskį pamėgau gal prieš kokius 7 metus - tiesiog atėjo su branda. Bet matyt kaip ir dauguma dalykų mano gyvenime, nemėgstu švelnių, "moteriškų" viskių - mėgstu stiprius durpinius viskius. Iki šiol mano myliausias buvo Laphroaig, net nelabai svarbu kuris iš jų, dažniausiai turiu bent butelaitį 10Y, bet tiks bet kuris iš to paties gamintojo. Pamenu, kai pirmąkart jo paragavau, rekomenduota bičiulio. Dar net pavadinimo nesugebėjau dorai ištarti - kažkoks mistinis atrodė - bet skonis užbūrė iš pirmo paragavimo. Kaip aš sakau, šlakelis šio viskio yra geriau už bet kokį skaniausią desertą, o desertus aš mėgstu ir net labai. 

Prieš dvi savaites dalyvavau Vilniaus Viskio festivalyje. Visokie tokie renginiai, kaip šampano dienos, vyno dienos ar viskio festivaliai man leidžia atrasti naujus skonius ir pasižymėti, ką pirkdama tikrai nenusivilsiu. Aišku būna, kad išragauji labai daug ir jau po to nebelabai jauti skonį ir negali įvertinti, kiek gerai tai buvo. Bet vis tiek, po kiekvieno tokio renginio, aš parsinešu bent 2-3 pasirinkimus. Ne visada pavyksta surasti kažko labai ypatingo, o bet tačiau Viskio festivalyje man tai pavyko. 

Eidama, festivaliui nekėliau jokių ypatingų lūkesčių, tik gerai praleisti laiką su skaniais gėrimais. Kažkokia nuojauta tik iėjus paskatino mane pasukti dešinėn prie "Duoklė Angelams" stendo. Iš esmės, nors mano viskio gėrimo istorija nėra ilga anei plati, mane visada labiausiai traukia prie Škotiško viskio, o būtent prie Islay salos. Jei kada turėsite laiko, yra nuostabus filmas Whisky - The Islay Edition (2011), labai rekomenduoju pažiūrėti (galiu dalintis). Mažutė ta Islay sala, truputį daugiau nei 3000 gyventojų ir daugiau nei 8 viskio distilerijos. Nice, ar ne? Bet kuriuo atveju, pagrindinės 8 distilerijos: Arberg, Bowmore, Bruichladdish, Bunnahabhain, Caol Ila, Kilchoman, Lagavulin, Laphroaig yra filme. Viskiai iš Islay salos visada asocijuosis su jūra, durpėmis, nuostabia laukine gamta. Labai norėčiau apsilankyti Islay saloje.

Bet grįžkime prie to vow nutikimo. Nors tokiuose renginiuose reikėtų pradėti ragauti viskius nuo švelnesnio skonio iki aštresnio (kitaip švelnus nesijus), man taip nepavyko. Durpiniai viskiai paprastai turi jų durpiškumo matavimo balą. Mano mylimiausias Laphroaig laikomas labai durpišku viskiu, jo durpiškumo balas yra apie 40-50 ppm. Nukrypsiu... Kartą Viskio bare užsukau trumpam vienai taurei viskio, salė buvo tuščia, tik prie baro sėdėjo keli vyriškiai. Užsisakiau savo mylimo Laphroaig, barmenas įpylė ir paduodamas atsisuko į vyriškius ir sako - va žiūrėkit, yra moterų, kurios geria durpiškus viskius. Jiems vėliau išėjus, barmenas pasakojo, kad jie buvo nusipirkę viskio degustaciją ir durpiniai viskiai jiems buvo visai atgrasūs... Va prašom, kiekvienam savo. 

Taigi, tai ką paragavua Viskio festivalyje man nunešė viską - stogą, mano mylimą viskį, na viską. Niekada nebuvau ragavusi TOKIO viskio - tai pats durpiškiausias viskis pasaulyje. Pamenat, rašiau, kad Laphroaig yra 40-50 ppm durpiškas - vat Bruichladdich Octomore - 208 ppm! Sitprus, galingas, aštrus, fantastiškas! Gaila, kad jo kaina jau labai kandžiojasi. Bet gyvenime norėčiau kada turėti jo savo namuose.

Tiesa, ragavau ir tokių keistenybių kaip grikių viskis ar indiškas viskis (!), bet po Octomore iš tiesų niekas nebenustebino. O dabar šioks toks fotoreportažas (fotografavau tik tai, kas man iš tiesų buvo skanu).

























2015 m. spalio 17 d., šeštadienis

"Saldžiai karti Paryžiaus istorija"

Leidykla Sofoklis padovanojo man knygą įkvėpimui - Laura Madeleine "Saldžiai karti Paryžiaus istorija"




Knyga apie meilę, apie ieškojimus ir atradimus. Dvi siužeto linijos: vienoje anūkė ieško savo senelio akademiko gyvenimo paslapčių išaiškinimo, kitoje - jaunas vargšas darbininkas susipažįsta su prabangios kavinės savininko dukra ir įsimyli.  Jis įsidarbina kavinėje, o sekmadieniais su savo drauge paslapčia bėga į Paryžiaus vargingesniąją dalį ir linksminasi. Be abejo, socialiniai skirtumai jiems visai nepadeda matytis, tad jie rezga planą pabėgti ir susituokti. 
Tas senesnis siužetas daug įdomesnis man nei dabarties dalis ir žingeidi anūkė, bet iš esmės knyga skaitosi lengvai ir skaniai. Kavinės kepykloje gimstantys šedevrai tikrai gali įkvėpti skaniems kūriniams virtuvėje. Yra tokia scena knygoje, kai įsimylėjęs jaunuolis paruošia morenginius pyragaičius savo mylimai merginai, kuriuos papuošė cukruje sustingdytais žibuoklės žiedeliais. Todėl ir aš suraičiau morenginius pyragaičius ir papuošiau juos širdelėmis. 





Morenginiai bučinukai


Pyragaičiams
3 baltymai
175 g cukraus
2 šaukštai liofilizuotų spanguolių pudros
1 šaukštelis balto vyno acto
1 šaukštelis krakmolo

Papuošimui:
250 ml  plakamos grietinėlės
250 g mascarpone sūrio
1 šaukšto liofilizuotų juodųjų serbentų pudros
cukraus pagal skonį

Baltymus išplakame iki minkštų putų, tada po šaukštą beriame cukrų ir plakame, kol cukrus ištirps. Plakame, kol morengas bus standus. Pabaigoje įmaišome uogų pudrą, actą ir krakmolą. Paruoštą morengą sukrečiame į konditerinį maišelį su apvaliu antgaliu. Ant skardos, ištiestos kepimo popieriumi  formuojame šulinėlius.

Orkaitę įkaitiname iki 150 laipsnių temperatūros, įdedame pyragaičius ir sumažiname karštį iki 140. Kepame apie 45-50 min., tada orkaitę išjungiame ir paliekame pyragaičius joje džiūti iki pilno atvėsimo ar pernakt.

Grietinėlę su mascarpone ir cukrumi plakame iki standumo. Pabaigoje įmaišome uogų pudrą. Sukrečiame kremą į konditerinį maišelį su antgaliu ir kiekvieną pyragėlį įdarome kremu. Puošiame pagal fantaziją.