2014 m. spalis 20 d., pirmadienis

Šokoladinis musas

Pagaminti šokoladinį musą norėjau senų seniausiai, bet prireikė paskatinimo, nes na niekaip neprisiruošdavau. Nors jį pagaminti taip žiauriai lengva ir visai nebūtina griežtai laikytis proporcijų. Be to, galima fantazuoti su priedais. Todėl parašysiu čia tik bazinį receptą, o ko į jį pridėti, paliksiu nuspręsti jums.

(sufleruoju, galima: 
1. įmaišyti tarkuotos apelsinų žievelės, 
2. pabarstyti kapotais riešutais,
3. uždėti šviežių braškių,
4. papuošti plakta grietinėle,
5. pabarstyti šokolado drožlėmis
6. ...)


Šokoladinis musas

5-6 porcijoms

120 g juodo šokolado, ne mažiau nei 65 proc. kakavos
2 šaukštai pieno
200 ml plakamos grietinėlės
2 kiaušinio baltymai
4-5 šaukštai cukraus (cukraus kiekis priklauso nuo to, kokio kartumo šokoladas)

Šokoladą su pienu tirpiname inde, įstatytame į puodą su verdančiu vandeniu. Kai šokoladas ištirps ir bus vienalytis, nuimame indą ir atidedame pravėsti. Grietinėlę išplakame su cukrumi iki standžių putų, atskirai išplakame iki standumo baltymus. Pravėsusį šokoladą supilame į grietinėlę ir atsargiai išmaišome. Tada sudedame baltymus ir labai atsargiai išmaišome. Visas mišinys šiek tiek suskystės, tačiau nepergyvenkite. Sudedame musą į formeles, jas statome į šaldytuvą ir paliekame kelioms valandoms ar pernakt atšalti ir sustingti. 






2014 m. spalis 19 d., sekmadienis

Monte Pacis naujojo šefo pristatymo vakaras

Pažaislio vienuolyne įsikūręs restoranas "Monte Pacis" įdarbino naują šefą - Ernestą Viršilą. Parsiviliojo jį iš Londono, kur jis dirbo pastaruosius 4 metus. Ir po šito vakaro, panašu, kad Kaunas be mano mylimo Uokso, turės dar ir naujai pamiltą Monte Pacį. Jaunas, energingas ir charizmatiškas šefas padarė man didelį įspūdį, o jo ruoštas maistas - labai nustebino pačia geriausia prasme. Tai, kas man visada atrodė svarbiausia - neperpuošti, neslėpti po ryškiais, skonį užmušančiais padažais, o tik išryškinti natūralų ingredientų skonį - tai ir buvo visų ragautų patiekalų esmė.

Vakaras man prasidėjo nuo pokalbio su šefu ir Monte Pacis vadove Indra Ramanauskiene. Panašu, kad abiejų požiūris į tai, kokia bus maisto koncepcija, sutampa - o tai jau gera pradžia. 

Štai kuo mus pasitiko šefas iki oficialios vakarienės pradžios. Tie šokoladiniai-apelsininiai bokšteliai, mmm... Negaliu pamiršt.



Vakarienė prasidėjo nuo šefo keptos duonos su trijų skonių sviestu bei lašiša.



Pirmasis užkandis buvo antiena, kopūstų lapuose su grybų muslinu - rausva, drėgna ir minkštutė.


Tada sekė menkė su perliniu kuskusu bei troškintomis daržovėmis. Menkė man visada atrodė paprastutė žuvis, o šįkart ji buvo puiki ir visai netokia paprasta. 


Nuplauti žuvį ir paruošti gomurį mėsai, buvo patiektas laimų ir bazilikų šerbetas.


O tada - jautiena su bulvių koše su alyvuogių aliejumi bei šparaginių pupelių drožlėmis. Traški iš kraštų, rausva viduryje, su tvirto kūno vynu - tai tikrai mano skonio patiekalas. 


Desertui - nauja kamaldulių pyrago improvizacija, labai vykusi ir skani. Tarp dviejų trapių paplotėlių labai skani sūdyta karamelė, ant viršaus dekoruota cukraus siūlais.


Dėkui už itin skanų vakarą, tikrai artimiausiu metu eisiu pietauti ir pažiūrėsiu kaip sekasi gaminti dienos pietums. 







2014 m. spalis 13 d., pirmadienis

Pasta vakaras

Vieną vakarą "Kulinarijos studija" ir jos šefas-savininkas Gian Luca pristatė mums, tinklaraštininkams, savo naują Italijos pažinimo programą. 



Viena jos dalis yra "Pasta: regionai,tipai, gamybos technologijos". Na, maniau, daug klausysim, mažai smaginsimės. Bet iš tiesų - dirbom tiek, kad rankų raumenys ėmė liūdnai skųstis man į ausį. Gaminome pastą - nieko čia naujo, dviračio išradinėt nereikia ir jokių paslapčių nėra. Vienam šimtui gramų tenka vienas didelis kiaušinis ir žiupsnelis druskos. O tada minkome, minkome, minkome. Minkymo paslaptis - ranka nuo savęs tempiančiu judesiu minkome tešlą, tada lenkiame į save.  Kaip tai daroma, galite pažiūrėti šiame video.






Išminkytą tešlą reikia suvynioti į maistinę plėvelę ir palikti pailsėti 15-30 min. Tešlos minkymas spartina glitimo gijų ir tinklo susidarymą, o tada jai leidžiama pailsėti, kad ji būtų elastinga ir gerai kočiotųsi. Kočioti šią tešlą reikia su storąja kočėlo dalimi iki 1 mm storio. Patikėkite, čia yra ką paveikti. Gerai, kad aš namie turiu pastos kočiojimo mašinėlę - todėl galiu daryti naminę lazaniją ir nepertempti savo bicepsų. 

Taigi visi pasidarėme savo tešlą ir kol ji ilsėjosi, gaminome įdarą. Ar žinote kas yra soffritto? Tai pagrindas padažui. Jis daromas iš svogūnų, morkų ir salierų kotų, kurie labai smulkiai supjaustomi ir apkepami. Kaip tai padaryti galite pamatyti čia

Ragu alla Bolognese

Soffritto:
1 svogūnas
1 morka
1 saliero  kotas

250 g jautienos faršo
~100 ml raudono vyno
300 g pomidorų passatos
druska, pipirai
Extra virgin alyvuogių aliejus
1 skiltelė česnako
Žiupsnis smulkinto baziliko

Taigi, po to, kai daržovės apkepa (kartu su česnako skiltele, kurią po to galime išimti), dedame jautienos faršą ir kepiname, kol jis bus birus ir pradės karamelizuotis puodo apačioje. Tada pilame vyną ir nuo dugno maišome, kad visa susikaramelizavusi dalis ištirptų ir įsimaišytų. Ten visas skonis, patikėkite manim. Tada supilame pomidorų passatą, pagardiname druska, pipirais ir baziliku. Paliekame troškintis.




Kol padažas troškinasi, galime išsikočioti pastą, tada ją lengvai pabarsčius miltais sulankstyti ir supjaustyti juostelėmis. Priklausomai nuo jų storio, jos turi įvairiausius pavadinimus: tagliatelle, pappardelle ir pan. Šviežia pasta verda visai neilgai 1-3 minutes, priklausomai nuo jos storio. Viduje neturi likti baltos dalies, bet ji vis tiek turi būti ne per minkšta - al dente. Įsidedame pastos, šiek tiek ragu ir skanaujame. Super!

Vakaro metu gaminome ir įdarą tortellini formos pastai ir pesto padažą, bet šįkart apie juos nepasakosiu, kitaip visos paslaptys bus atskleistos, o geriau jūs patys apsilankykite šioje ir kitose pamokose. Kodėl verta? Nes šefas Gian Luca - tikras italas, labai temperamentingas ir su puikiu jumoro jausmu - tad garantuotai bus linksma. Be to, labai noriai pasakoja viską apie italų virtuvę, be jokių paslapčių ir pagražinimų - su aistra ir meile. Juolab, jei mėgstate pastą, išmokti ją pasidaryti namie tinkamai labai verta. Aš prieš keletą metų pirmąkart padariau lazaniją su pačios gamintais šviežiais lakštais - ji buvo nuostabi. Neužilgo po to nutariau pakartoti, tik neturėjau laiko šviežiems lakštams, o ir spintelėje graudžiai stovėjo dėžutė džiovintų. Pagaminau ir ką? Vaikai paragavo ir sako - norim anos ir taškas. Daugiau tokios negamink. Vaiko lūpomis sakoma tiesa...

Ką daryčiau kitaip? Kočioti tešlą rankomis buvo sunku ir užėmė labai daug laiko. Pabandyti mažą tešlos gabalėlį tikrai galima, tačiau daug įdomiau mokintis lipdyti tortelinukus ar kitokios formos makaronus. Todėl kurso dalyviams galima būtų duoti mašinėle iškočiotos tešlos ir išmokinti 3-4 populiariausių formų pastos. Taip pat, Gian Luca labai daug pasakojo apie įvairiausias pastas (aš ir pati jų žinau ne dvi ir penkias), tačiau tos plonybės, kaip kokia forma tiksliai vadinasi, bedirbdama nespėjau įsiminti - manau vizualinė informacija kaip padalomoji medžiaga būtų labai gerai. O iš tiesų, labai pavykęs ir skanus vakaras (tik merginos - nedėkit tiek česnakų į pesto - dar ryte smirdėjau sau)!

Už renginio nuotraukas dėkoju Gyčiui Ožiūnui.












2014 m. spalis 7 d., antradienis

Mano Italija

Net nespėjau parašyti apie Maltą, o jau pabuvojau joje antrąkart – grįžtant iš kelionės į Italiją. Laikau kumščius, kad tų kelionių būtų daugiau ir daugiau. Nauji žmonės, nauji skoniai, patyrimai ir nušvitimai – jie neleidžia nusibosti gyvenimui. Tada atrodo, kad iš tiesų gyveni, su visomis puikiomis pūslėmis ant kojų, lūžimu vakare akmeniniu miegu ir saldžiais prisiminimais. Šįkart vienok apie Italiją - šiaurinę jos dalį - Boloniją, Modeną. Visada sakydavau, kad norėčiau gyventi Viduržemio jūros regione – dabar žinau, kad puikiai galėčiau gyventi būtent Bolonijoje. O gal Modenoje. Bolonijoje, kur nereikia skėčio, nes visas miestas po pasažais, o perbėgti nuo vieno iki kito – tiesiog vaikų žaidimas. Arba Modenoje, kuri gerokai mažesnė ir labai jauki. O maistas... Mmmmm. Mi sono innamorato con l'Italia.





Kaži ką jie ten kabina?


















































Pirmą dieną atvykus, traukinys į Modeną. Tvarkaraštis sako: 21 minutės kelio iki Modenos - atrodo tiesiog ranka pamot. Netikėkit tuo, ką rašo itališki tvarkaraščiai, o ne. Traukinys vilkosi kaip aš ant dviračio veidu į vėją. Bet tuo geriau – galima buvo spėti pamatyti visus vaizdus už lango arba pavydėti prasilenkiančiam traukiniui, kuris prašvilpdavo kaip velnias ant ratukų. Taigi už geros pusantros valandos (nes išvažiuoti irgi vėlavo daugiau nei pusvalandį), jau Modenoje, sename mieste, berods, 12 amžiaus. Fantastiško grožio miestas, kuriame gyveno Luciano Pavarotti. O šiaip jis žinomas kaip variklių sostinė – čia įsikūrusios gamyklos gamina variklius Ferrari, Maserati, Lamborghini ir kitiems. Iškart iš čia peršoksiu į tą dieną, kai turėjau galimybę aplankyti Lamborghinį gamyklą ir muziejų. Kaip ir visose reikšmingose vietose, mobilkės ir fotoaparatai keliauja į rakinamas spinteles ir lieka tik įspūdžiai galvoje. Viskas apie carbon fibre, autoclave, monocoque ir t.t. Žinau, "keikiuosi", tad tiesiog pasigrožėkite muziejaus vaizdais. Kurią mašiną rinktumėtės jūs?



















Po ekskursijos – dušas, šviežias makiažas, kokteilinė suknelė – ir vakaras viename gražiausių pastatų - Palazzo Re Enzo. Tai buvęs kalėjimas, priešais nuostabų Neptūno fontaną - na iš vieno šono pažiūrėjus, jis gali būti visai pornografiškas, iš kito – tiesiog nuostabus be jokių užpakalinių minčių. Maistas buvo visiškai itališkas, o ir kompanija nusisekė nerealiai.











O kas liko man po šios kelionės? Nuotraukos, emocijos, šilti laiškai ir sms‘ai. Ir suvokimas, kad noriu ten atgal daug daug kartų. Važiavau jau mylėdama Italiją, nuvažiavusi tik pakursčiau savo meilę. Žinau, grįšiu.