2017 m. balandžio 21 d., penktadienis

Aguonų tortas su karameliniu kremu


Man patinka aguonos, patinka ir karamelė - o kartu jos labai dera. Labai lengvai ir greitai pagaminamas tortas (ypač jei turite jau paruoštų aguonų). Mano Velykoms jis labai tiko, gražiai atrodė ir buvo greitai suvalgytas.



Aguoninis biskvitas:

200 g aguonų (užplikytų karštu vandeniu, išbrinkintų, nukoštų ir permaltų)
5 kiaušiniai
2 šaukštai migdolų miltų
120 g miltų
1 šaukštelis kepimo miltelių
150 g cukraus

Kremas:
1 skardinė sutirštinto karamelizuoto pieno
700 ml riebios plakamos grietinėlės
250 g mascarpone

Biskvito sulaistymui:
50 g brendžio
100 ml vandens

Biskvitas:

Baltymus išplakame iki standžių putų. Trynius išplakame su cukrumi iki purios šviesios masės. Švelniai sumaišome visus ingredientus kartu su aguonomis, miltais, kepimo milteliais. Kepimo formą išklojame kepimo popieriumi, kraštus patepame sviestu. Biskvitą supilame ir kepame 180 laipsnių orkaitėje 35-45 min. - iki sauso pagaliuko.

Kremas:
Visus ingredientus sudedame į vieną didelį indą ir plakame su mikseriu iki kol sutirštės ir taps standžiu lygiu kremu. 

Iškepusį biskvitą ataušiname, supjaustome į tris dalis. Ant torto lėkštės dedame apatinį biskvito lakštą, sulaistome trečdaliu brendžio ir vandens mišiniu. Dedame ketvirtadalį kremo, tolygiai paskirstome jį po biskvitą - ir taip kol visus sluoksnius sudėsime. Puošiame tortą tuo pačiu kremu. 

Kadangi aš norėjau išgauti lengvą ombre efektą, tai puošdama vis į kremą įmaišydavau po šaukštą kakavos kas kelis ratus.





2017 m. balandžio 13 d., ketvirtadienis

Mano silpnybė - viskis

Viskį pamėgau gal prieš kokius 7 metus - tiesiog atėjo su branda. Bet matyt kaip ir dauguma dalykų mano gyvenime, nemėgstu švelnių, "moteriškų" viskių - mėgstu stiprius durpinius viskius. Iki šiol mano myliausias buvo Laphroaig, net nelabai svarbu kuris iš jų, dažniausiai turiu bent butelaitį 10Y, bet tiks bet kuris iš to paties gamintojo. Pamenu, kai pirmąkart jo paragavau, rekomenduota bičiulio. Dar net pavadinimo nesugebėjau dorai ištarti - kažkoks mistinis atrodė - bet skonis užbūrė iš pirmo paragavimo. Kaip aš sakau, šlakelis šio viskio yra geriau už bet kokį skaniausią desertą, o desertus aš mėgstu ir net labai. 

Prieš dvi savaites dalyvavau Vilniaus Viskio festivalyje. Visokie tokie renginiai, kaip šampano dienos, vyno dienos ar viskio festivaliai man leidžia atrasti naujus skonius ir pasižymėti, ką pirkdama tikrai nenusivilsiu. Aišku būna, kad išragauji labai daug ir jau po to nebelabai jauti skonį ir negali įvertinti, kiek gerai tai buvo. Bet vis tiek, po kiekvieno tokio renginio, aš parsinešu bent 2-3 pasirinkimus. Ne visada pavyksta surasti kažko labai ypatingo, o bet tačiau Viskio festivalyje man tai pavyko. 

Eidama, festivaliui nekėliau jokių ypatingų lūkesčių, tik gerai praleisti laiką su skaniais gėrimais. Kažkokia nuojauta tik iėjus paskatino mane pasukti dešinėn prie "Duoklė Angelams" stendo. Iš esmės, nors mano viskio gėrimo istorija nėra ilga anei plati, mane visada labiausiai traukia prie Škotiško viskio, o būtent prie Islay salos. Jei kada turėsite laiko, yra nuostabus filmas Whisky - The Islay Edition (2011), labai rekomenduoju pažiūrėti (galiu dalintis). Mažutė ta Islay sala, truputį daugiau nei 3000 gyventojų ir daugiau nei 8 viskio distilerijos. Nice, ar ne? Bet kuriuo atveju, pagrindinės 8 distilerijos: Arberg, Bowmore, Bruichladdish, Bunnahabhain, Caol Ila, Kilchoman, Lagavulin, Laphroaig yra filme. Viskiai iš Islay salos visada asocijuosis su jūra, durpėmis, nuostabia laukine gamta. Labai norėčiau apsilankyti Islay saloje.

Bet grįžkime prie to vow nutikimo. Nors tokiuose renginiuose reikėtų pradėti ragauti viskius nuo švelnesnio skonio iki aštresnio (kitaip švelnus nesijus), man taip nepavyko. Durpiniai viskiai paprastai turi jų durpiškumo matavimo balą. Mano mylimiausias Laphroaig laikomas labai durpišku viskiu, jo durpiškumo balas yra apie 40-50 ppm. Nukrypsiu... Kartą Viskio bare užsukau trumpam vienai taurei viskio, salė buvo tuščia, tik prie baro sėdėjo keli vyriškiai. Užsisakiau savo mylimo Laphroaig, barmenas įpylė ir paduodamas atsisuko į vyriškius ir sako - va žiūrėkit, yra moterų, kurios geria durpiškus viskius. Jiems vėliau išėjus, barmenas pasakojo, kad jie buvo nusipirkę viskio degustaciją ir durpiniai viskiai jiems buvo visai atgrasūs... Va prašom, kiekvienam savo. 

Taigi, tai ką paragavua Viskio festivalyje man nunešė viską - stogą, mano mylimą viskį, na viską. Niekada nebuvau ragavusi TOKIO viskio - tai pats durpiškiausias viskis pasaulyje. Pamenat, rašiau, kad Laphroaig yra 40-50 ppm durpiškas - vat Bruichladdich Octomore - 208 ppm! Sitprus, galingas, aštrus, fantastiškas! Gaila, kad jo kaina jau labai kandžiojasi. Bet gyvenime norėčiau kada turėti jo savo namuose.

Tiesa, ragavau ir tokių keistenybių kaip grikių viskis ar indiškas viskis (!), bet po Octomore iš tiesų niekas nebenustebino. O dabar šioks toks fotoreportažas (fotografavau tik tai, kas man iš tiesų buvo skanu).

























2015 m. spalio 17 d., šeštadienis

"Saldžiai karti Paryžiaus istorija"

Leidykla Sofoklis padovanojo man knygą įkvėpimui - Laura Madeleine "Saldžiai karti Paryžiaus istorija"




Knyga apie meilę, apie ieškojimus ir atradimus. Dvi siužeto linijos: vienoje anūkė ieško savo senelio akademiko gyvenimo paslapčių išaiškinimo, kitoje - jaunas vargšas darbininkas susipažįsta su prabangios kavinės savininko dukra ir įsimyli.  Jis įsidarbina kavinėje, o sekmadieniais su savo drauge paslapčia bėga į Paryžiaus vargingesniąją dalį ir linksminasi. Be abejo, socialiniai skirtumai jiems visai nepadeda matytis, tad jie rezga planą pabėgti ir susituokti. 
Tas senesnis siužetas daug įdomesnis man nei dabarties dalis ir žingeidi anūkė, bet iš esmės knyga skaitosi lengvai ir skaniai. Kavinės kepykloje gimstantys šedevrai tikrai gali įkvėpti skaniems kūriniams virtuvėje. Yra tokia scena knygoje, kai įsimylėjęs jaunuolis paruošia morenginius pyragaičius savo mylimai merginai, kuriuos papuošė cukruje sustingdytais žibuoklės žiedeliais. Todėl ir aš suraičiau morenginius pyragaičius ir papuošiau juos širdelėmis. 





Morenginiai bučinukai


Pyragaičiams
3 baltymai
175 g cukraus
2 šaukštai liofilizuotų spanguolių pudros
1 šaukštelis balto vyno acto
1 šaukštelis krakmolo

Papuošimui:
250 ml  plakamos grietinėlės
250 g mascarpone sūrio
1 šaukšto liofilizuotų juodųjų serbentų pudros
cukraus pagal skonį

Baltymus išplakame iki minkštų putų, tada po šaukštą beriame cukrų ir plakame, kol cukrus ištirps. Plakame, kol morengas bus standus. Pabaigoje įmaišome uogų pudrą, actą ir krakmolą. Paruoštą morengą sukrečiame į konditerinį maišelį su apvaliu antgaliu. Ant skardos, ištiestos kepimo popieriumi  formuojame šulinėlius.

Orkaitę įkaitiname iki 150 laipsnių temperatūros, įdedame pyragaičius ir sumažiname karštį iki 140. Kepame apie 45-50 min., tada orkaitę išjungiame ir paliekame pyragaičius joje džiūti iki pilno atvėsimo ar pernakt.

Grietinėlę su mascarpone ir cukrumi plakame iki standumo. Pabaigoje įmaišome uogų pudrą. Sukrečiame kremą į konditerinį maišelį su antgaliu ir kiekvieną pyragėlį įdarome kremu. Puošiame pagal fantaziją.  





2015 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Vinalia Rustica 2015 Monte Pacyje

Šventei praėjus, mano emocijoms susigulėjus, noriu pasidalinti savo vienu geriausių pastarojo pusmečio savaitgaliu. Gerumas prasidėjo nuo puikaus rugsėjo 12-osios penktadienio vakaro ir sklandžiai perėjo į šeštadienio vakarą, apie kurį istorija nutyli, nes per gera pasakoti, o ir kaži ar pasikartos. Užtat penktadienį galima išnagrinėti išsamiau.



Minėto penktadienio savaitė prasidėjo nuo to, kad akys užkliuvo už renginio Monte Pacyje – Vinalia Rustica. Pagalvojau, kad būtų puiku ir užmiršau, užpulta darbų. Bet kartais būna labai puikių staigmenų - po dienos kitos gavau ir pakvietimą apsilankyti. Och, na kas be ko juo ir pasinaudojau su brangia retai matoma drauge. Tad kompanija jau aišku, kad buvo puiki, nuotaika irgi, tereikėjo tik sulaukti renginio. Oras buvo šiltas, kad ir rudenėjantis, bet jaukus ir sausas. Renginys – jau antrus metus vykstanti šventė apie vyną ir maistą Pažaislio vienuolyno komplekse įsikūrusiame restorane Monte Pacis. Jame dalyvavo vyno importuotojai „Amka”, „Filipopolis”, „Eugesta“, „Vyno guru”, gamintojai „Sakiškių alus“, „Sušvės midus“, „Gerėja sūris“, „Obuolių namai“.

Karietų aikštėje sustatyti stalai su įvairiausiais vynais viliojo juos ragauti. Kaip mudvi sutarusios, su drauge rinkomės skirtingus vynus ir ragavome viena iš kitos. Iškart atradome sau kelis favoritus. Visų pirma buvau nustebinta būsimos to vakaro vakarienės žvaigždės – Gintaro Sino vynų – vaisinių, gaivių ir įdomių. Pasirodo ir Lietuvoje žmonės daro įdomų vyną. Tarp jų buvo ir sausų vynų (aviečių, uogų), bet ir saldesnių (juodųjų serbentų). Ypatingas vynas – Apple icewine – obuolių vynas, kuris gaminamas iš prieš tai užšaldytų sulčių. 




O toliau du man patikę vynai – nuotraukose.




Vakarienės stalas buvo padengtas Liepų alėjoje, nuostabiai dekoruotas ir net 55 metrų ilgio, dekoruotas beveik 100 žvakių ir 15 pakabintų sietynų. Fantastiško grožio obuolių ir gėlių dekoracijos per visą stalą stebino viso vakaro metu. Vakarienės patiekalus mano mėgstamiausias šefas Ernestas Viršilas derino su Gintaro Sino vynais.






Vakarienės meniu:


Įsimintiniausi vakaro patiekalai buvo kuprė bei desertas. Niekada nemaniau, kad iš kuprės galima padaryti tokį gėrį, nekalbant jau apie obuolius. Deserto receptą iš šefo išviliojau, bet pasidalinsiu tik tada, kai išbandysiu jį savo virtuvėje. Gaila, kad patiekalų nuotraukų neturiu, nes vakarienė vyko jau sutemus, tad fotografijos būtų nepavykusios be blico, o jo nepasiėmiau. Vienok, seniai beturėjau tokią skanią ir gražią šventę už ką nuoširdžiai dėkoju organizatoriams.

Šiame įraše panaudotos mano ir renginio organizatorių nuotraukos.



















P.S. žinot, galit mano nuomone ir netikėti, bet Kaune man nėra geresnės vietos eiti pavalgyti nei Monte Pacis. Geriausias komplimentas, jei rekomenduoju paprastiems eiliniams pažįstamiems, kurie įprastai nesilanko restoranuose, o apsilankę Monte Pacyje susižavi, sugrįžta ir atsiveda savo kolegas ar draugus. Viena tokia moteris, išbandžiusi degustacinę vakarienę, po poros savaičių skundėsi, kad po apsilankymo Monte Pacyje jai visur kitur tapo neskanu. Žinau, kad po tokių įspūdžių ji jau organizuoja savo ir kolegų vakarienę būtent tenai.