Le Rouge

Le Rouge: iki tobulybės - kaip iki kosmoso

Senokai dairiausi į Le Rouge restoraną. Duris atvėręs ne taip seniai, viliojo gražiu interjeru, skoninga reklama įvairiose tinklapiuose, rašančiuose apie restoranus ir maistą. Viliojo ir tuo, kad skelbėsi esantys prancūzišku restoranu, o tokių Kaune išvis nerasi. Pasitaikius progai išbandyti, apsidžiaugiau ir... et. Bet apie tai išsamiai.


Interjeras man pasirodė ganėtinai skoningas ir kai kuriose detalėse išmoningas: didžiulis prancūziškų atviručių šviestuvas labai stilingas ir įdomus (puiki idėja šviestuvui namuose, o jei dar iš mielų draugų atviručių... tik kas jas dabar dar rašo?), a la modigliani paveikslai, nespalvotos nuotraukos, daug gėlių, gražiai suderintos spalvos. Jaukumo suteikia ir užuolaidomis atskirta viena restorano erdvė nuo kitos. Iš esmės daug privatumo tokiame restorane nerasi, nes staliukai netoli vienas kito, tačiau yra kelios salės, tad jaukesnį kampelį išsirinkti gali pavykti. Jei labai pasistengsit :) Iš tiesų, kiek teko kartų užeiti - be rezervacijos nepateksi, o keista.. Neišrankūs ir gausūs kabakų lankytojai išlepino senamiesčio kavines visame kame.


Vakaras prasidėjo nuo to, kad meniu gauti buvo šioks toks iššūkis, bet dar didesnis iššūkis pasirodė bendravimas su padavėju. Keista, bet papasakoti apie patiekalus padavėjas nesugebėjo praktiškai nieko. Paklaustas antrąsyk (ar tikrai nešaldyti produktai?) – juokėsi į akis – tad likome visi nesupratę ir pasimetę, sulaukę tokios reakcijos. Nejaugi personalas nemokinamas bendravimo ir darbo kultūros? Užsakymo viršūnė buvo tai, kad padavėjas ėmė aiškinti apie savo skonį ir ką jis rinktųsi, bet tai gal mano skonis kitoks? Aš juk tik noriu sužinoti kas bus tame patiekale iš tiesų!!!  Džyyy, norėjosi išgirsti, kad, tarkim, šiandien gavome puikios jautienos, lietuviškos, tokios ir tokios veislės, šviežios ir tiesiai iš ūkininko - va čia man būtų argumentas. 


Po ilgo pusvalandžio laukimo, mums patiekė karštą užkandį - varlių šlauneles su kažkokiomis daržovėmis. Kodėl sakau kažkokiomis? Nes aš jų nevalgiau! Aš už daržoves visomis keturiomis, tad, paklausite Jūs, kodėl aš jų nevalgiau? Nes neturėjau kaip - lėkšteles varlių šlaunelėms valgyti atnešė gal po 15 minučių (spėkit, ataušo jos ar ne?), įrankių joms išvis ne. Ką gi, suvalgėme rankomis, jas pasivalydami į medžiagines servetėles, nes popierinių paprašius, niekas neatsiminė atnešti. Nors šlaunelės buvo tikrai neblogos. Kažkada, n metų atgal teko valgyti jas Vilniuje, viename garsiame restorane Pilies gatvėje, tai jos buvo tikrai puikios, todėl lyginimo būdu suteikčiau apie 6-7 balus.


Sulaukėme užsakytų salotų dar po gero gero pusvalandžio. Aš rinkausi salotas su skrebučiais su ožkos sūriu - skrebutis ir sūris buvo labai vykę, šviežias sūris, neperdžiūvęs skrebutis, bet salotos... Nežinau ar galima jas padaryti labiau beskones - lapai lyg ir švieži, bet labai sausi, padažas kažkoks gal ir buvo, bet arba jo buvo labai mažai, arba jis buvo visai be skonio. 
Dar po valandėlės atkeliavo karšti patiekalai. Labai norėčiau šitoje vietoje atkreipti dėmesį, kad tuo metu restorane buvo maždaug 50 žmonių ir... DU padavėjai, kurie dirbo ir salėje, ir už baro. Mūsų padavėjas pradėjo nešti karštus patiekalus nuo vieno stalo galo, kol priėjo iki kito – praėjo turbūt geros 10 minučių. Visi mandagiai laukėme, kol paskutinis bus aptarnautas, tada tik ėmėme valgyti. Todėl ir vėl maistas buvo vėsokas. Ar nebūtų logiška, kad antrasis padavėjas turėjo būti skubiai permestas aptarnauti mus, kad visi kaip įmanoma laiku gautų savo karštus patiekalus ir ramiai valgytų? Man būtų. Bet bijau, kad mano logika ne visiems taikoma. 


Taigi... aš valgiau lašišą. Pati lašiša iš savęs buvo visiškai gera, ją sugadint nėra lengva, jei išlaikai natūralų skonį - tada viskas super. Na bet kas su ja kartu buvo padėta - oh no! Trys ištižę šparagai - bet taip normaliai ištižę, paruošti lyg žmogui su protezais, ar dar geriau - išvis be kramtymo įrangos. Padažas riebus ir bjaurus (ačiūdie nepamiršo citrinos pridėti, nors tai išgelbėjo) - kuris visai užgožė lašišos skonį. Ir dar šalia sausa, vėsi ir pobjaurė bulvių košė. Supratau apsigavusi, kai pamačiau šalia boeuf bourguignon – ir netgi paragavau kąsnelį. Ten buvo tikrai puikiai troškinta mėsa su gardžiu padažu, minkštutėle bulvių koše bei gražia ažūrine sūrio juosta. Už tai duočiau net 9 balus, manau. Šalia kolega valgė įdarytą vištieną, nei gyrė, nei peikė, bet vizualiai atrodė sausoka. Žodžiu, jei vis dėlto po mano įspūdžiu rizikuosite ten užsukti - ko gero šiuo metu tai vienintelė vieta Kaune, kur galima gauti varlių šlaunelių – imkite jautieną pagrindiniam patiekalui, gal nenusivilsite!


Desertui – rūgštus desertas. Rūgščios žinios, sako per vieną radijo stotį, norėdami papasakoti ką nors nedžiuginančio. Tad štai - nedžiugina. Mačiau suapvalėjusias kolegės akis, įsidėjus pirmą kąsnį. Ir mačiau pastumiamą nuo savęs deserto indelį. Kuo toliau. Nes toks bjaurumas gali būti tik kuo toliau. Tai buvo creme brulee – absoliuti prancūziška klasika, kurią pati esu gaminus nekart ir nelabai įsivaizduoju, ką ten galima sugadinti. Juk tai tik cukrus, grietinėlė ir kiaušiniai. Šis buvo nesuvokiamos konsistencijos - lyg sukritęs, lyg sukrešęs, kažkodėl kartus ir visai nešaltas (nors turėtų toks būti). Paskendau kontempliacijose, kaip išgauti kartumą šitame deserte, ir man nepavyko surasti atsakymo. Nušvitimas neatėjo. Atėjo kitas suvokimas - aš ten daugiau neisiu, net dėl jaukios aplinkos, nes to negana, tikrai negana. Todėl drąsiai teigiu - yra niša geram prancūziškam restoranėliui Kaune, gal kas pagaliau tai padarys?

A single rose

Ši rožė auga prie mūsų namo jau nuo neatmenamų laikų - na gal atminti kas ir gali, bet kitąmet mūsų namui bus 100 metų, tai nebaisiai yra kas išgyveno tiek metų. Todėl šitą rožę aš vadinu vintažine - ji rausva, kol neprasiskleidusi, pabąla kai veriasi ir tampa visai balta išsiskleidusi iki begalybės. Ji kvepia taip dieviškai, kaip jokia kita rožė - visos kitos, palyginus su šia, yra bekvapės ir netikusios, trust me. Nors pamerkta ji laikosi labai trumpai, aš visada pasimerkiu puokštelę, kitaip tiesiog negaliu. O dabar, kai taip lyja - viena jų plaukioja metalinėje surūdijusioje bačkoje. Nes aš taip noriu. 

Vasaros pyragas su braškėmis

Vakar pastebėjau, kad jau vyšnios tuoj prinoks - ir labai nustebau. Jau vasara? Nepastebėjau kažkodėl... Gal todėl, kad esu paskendusi kažkur kitur - mintyse, planuose, viltyse, lūkesčiuose ir svajonėse. Labai tiksliai žinau, ko noriu, o tai jau yra gerai. Bet kelias į tai visai nėra nei lengvas, nei aiškus, nei greitas. Ir neaiški yra to sėkmė, todėl kol kas tik svajoju. Bet labai svarbu žinoti, ko nori. Kaip sakė Džonas Kenedis "nelaimingiausi žmonės tada, kai jų gyvenime nelieka vietos svajonėms".


O ir tiesa, mane galite pamatyti naujausiame "Virtuvė nuo... iki..." numeryje (2012 Nr. 7(37)).


Kol dar yra braškių, galima lengvai sumeistrauti pyragą - vėliau galite jį išbandyti ir su kitokiomis uogomis: vyšniomis, slyvomis ar obuoliais. Paprastas ir gardus.

Vasaros pyragas su braškėmis
(pagal Moje wypieki)


100 g sviesto
2/3 stiklinės cukraus
1 didelis kiaušinis
1/2 stiklinės grietinės
1 ir 1/3 stiklinės miltų
žiupsnis druskos
1 pakuotė vanilinio pudingo (40 g, dr. Oetker)
1 šaukštelis su kaupu kepimo miltelių
1/2 kg braškių (jei didelės, perpjaukite pusiau)
Perlinis cukrus papuošimui arba cukraus pudros glajus (cukraus pudra su šlakeliu vandens)


Sviestą išsukite su cukrumi iki purumo, tada įmaišykite kiaušinį. Sumaišykite visus sausus produktus (miltus, vanilinį pudingą, druską, kepimo miltelius). Į sviestą pakaitomis dėkite trečdalį sausų produktų, trečdalį grietinės, kol viską sumaišysite. Tešlą sukrėskite į kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi, ant viršaus išdėliokite braškes perpjautomis puselėmis į viršų. Kepkite 45-55 min. 180 laipsnių orkaitėje. Iškepusį pyragą pabarstykite perliniu cukrumi arba glaistykite cukraus glajumi.

Keksas su šokoladu

Na ir kas kepa keksus vasarą??? Aš - nes labai mėgstu, nes namiškiai mėgsta, nes šiaip skanu.  Nors šitą ragausiu tik rytoj, bet sprendžiant iš to, kad apdairiai įsidėjau jo į dėžutę tik iškepusi, tai padariau labai protingai. 
Šitą keksą man rekomendavo Elžbieta, o jos rekomendacijomis aš pasitikiu. Geras keksas... Buvo keksas, nėra kekso. 

Keksas su šokoladu

(pagal Žaidžiame virtuvę)

200 g juodojo šokolado
200 g sviesto
1 šaukštas meduolių prieskonių (naudojau tik cinamoną ir imbierą)
175 g cukraus
3 kiaušiniai
225 g miltų
1 šaukštelis kepimo miltelių
druskos
100 g juodojo šokolado viršui pabarstyti (neprireikė - patepiau iškepusį keksą likučiu nuo to, kurį dėjau tarp tešlos sluoksnių... ne taip kad pagailėjau, labai jau daug man jo pasirodė).


Forma 20x11 cm, iškloti kepimo popieriumi


200 g šokolado ištirpinti su 25 g sviesto. Minkštą sviestą išplakti su cukrumi, palaipsniui įmušti kiaušinius ir sumaišyti kartu. Birius produktus persijoti ir visus sumaišyti.
Kiaušinių-sviesto masę ir miltų mišinį sumaišyti, kol susijungs.


1/4 tešlos įdedame į formą, išlygint. Patepti dalimi šokolado, ant viršaus tešlą ir taip kartoti, kol bus 4 sluoksniai tešlos ir trys šokolado.


Ant viršaus užtarkuoti likusį šokoladą.


Kepti apie valandą 175 °C. Šiek tiek aušinti formoje, po to - ant grotelių. 

Brownie su Mascarpone sūriu

Labai daug norėčiau parašyti, bet kaži ar suprasiu pati save. Vieša erdvė nėra gera vieta pasireikšti, visai nėra. Bet kadangi esu ekstravertė, absoliuti ekstravertė, tai vis tiek taip gaunasi. Nuliūdau, kad mano rugiagėles, pirktas draugei, teko parsivežti namo ir pasimerkti. Jos jau kunkuliuoja nepakeistam vandenyje ir tuojau reikės išmesti - taip joms, kad ir nekaltoms, reikia. Sako, kad diedai ateina ir išeina, o draugės lieka. Bijau, kad nevisai tiesa. Ar net visai netiesa. Nesvarbu, kur padėsi "ne", rezultatas nuo to nepasikeis. Šiaip mėgstu blogus, nemielus, skaudinančius dalykus įvyniotus į gurgždantį blizgantį dovanų popierių, perrištus gražiu dideliu bantu - taip lengviau nuslysta gomuriu ir nesukelia bereikalingo kosulio. Gal net ašaros neišspaudžia ar nepriverčia nusipirkt lyšno vyno butelio :). Whatever.

Brownie su Mascarpone sūriu

Šokoladinė dalis:

200 g sviesto

200 g cukraus

200 g juodo šokolado

3 kiaušiniai

120 g miltų

1 šaukštelis kepimo miltelių

1 šaukštelis tirpios kavos, ištirpdytos 40 ml karšto vandens

2 šaukštai likerio "Poema"

Šokoladą tirpiname, atvėsiname. Sviestą išsukame su cukrumi iki purumo. Tada po vieną įmušame kiaušinius ir po kiekvieno išsukame. Įmaišome pravėsusį šokoladą, tada miltus, kavą, likerį.

Mascarpone dalis:

500 g mascarpone sūrio

150 g cukraus

2 kiaušiniai

2 šaukštai likerio "Poema"

1 šaukštelis tirpios kavos, ištirpdytos 40 ml karšto vandens

Viską atsargiai sumaišyti iki vientisos konsistencijos.

Į kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi, dedame 3/4 šokoladinės tešlos, ant jos supilame visą Mascarpone sūrio tešlą, tada supilame likusią šokoladinę tešlą. Atsargiai pamaišome paviršių šakute, kad pasidarytų dviejų tešlų raštai.

Kišame į orkaitę, įkaitintą iki 175 laipsnių, ir kepame apie 45 minutes. Atvėsiname ir gerai atšaldome šaldytuve (apie 2 val.). Kadangi aš neturėjau tiek laiko, tai dar šiltą pyragą sukišau į kamerą valandai. Buvo puiku! Labai labai švelnus ir nuostabiai skanus pyragas. Vaikai suvalgė po tris gabaliukus, svečiai iš mandagumo po du :).

Lunch in the Sky

"Atsiėmiau" savo tinklaraštininkų dienos konkurso prizą - pasikėlimą į dangų su visu stalu. Dėkui Electrolux už jį - žiauriai patiko! Nors ir bijau aukščio - esu šokusi parašiutu, todėl nesibaiminau to pakėlimo. Ir netgi žiūrėjau sau po kojomis visai ramiai. Išties, skanus maistas būtų skanus ir ant žemės, ir danguje. Tačiau man tai buvo galimybė paragauti Björn Frantzén patiekalų. Ir pamatyti Vilnių iš aukštai.


Björn Frantzén kartu su savo partneriu Daniel Lindeberg yra „Frantzén/Lindeberg“ restorano savininkai ir šefai. 2009 metais restoranui buvo suteikta jo pirmoji „Michelin“ žvaigždė, o 2010 metais ir antroji. Dar po metų restoranas „Frantzén/Lindeberg“ buvo įrašytas 57-uoju 2011 metų „San Pellegrino“ 50-ies geriausių pasaulio restoranų sąraše (The S.Pellegrino World’s 50 Best Restaurants 2011) ir gavo apdovanojimą „The One to Watch“. 2012 m. balandžio pabaigoje, kai restoranas „Frantzén/Lindeberg“ užėmė 20-ąją vietą 2012 metų „San Pellegrino” 50-ies geriausių pasaulio restoranų sąraše. 


Meniu buvo numatyta:

Užkandis
Totoriška jautiena su juodaisiais ikrais bei porų pelenais ir grietine 
Gėrimas - šampanas MUMM


Pagrindinis patiekalas
Lėtai keptas jūros velnias su artišokų piure, voveraitėmis ir kiškio kopūstų padažu 
Gėrimas - baltas vynas Jacob's Creek  Chardonnay 


Desertas
Oolong arbatos putėsiai su klevų sulos sirupe marinuotais pomidorais ir avietėmis bei žemuogėmis


Patiekalus aš sureitinguočiau atvirkštine tvarka, t.y. man skaniausias buvo desertas. Nors buvo jame kitiems neįprasti pomidorai - man jie labai tiko, tik aišku norėjosi jų tokių natūralesnių (turbūt aš pati būčiau naudojusi juoduosius pomidorus), bet žemuogės atpirko viską - kai atidarė dėžutę su žemuogėmis, jos taip pakvipo... Antroje vietoje man buvo jūros velnias - labai natūralaus žuvies skonio, porą valandų keptas žemoje temperatūroje, surijau ir nepastebėjau. Ilgiausiai buvau apsistojusi ties totoriška jautiena - esu nekart sakiusi, kad jau ko ko, bet totoriškos jautienos tikrai niekada neimsiu į burną - kaip visada prisišnekėjau. Riebiai. Jurga iš savaitgalio rendezvous man aiškiai pasakė - esi maisto tinklaraštininkė, privalai ragauti viską. Tai aš ne tik paragavau - aš jį surijau! Vienok visą reikalą gerokai pakylėjo šampanas, kaži ar be jo būčiau taip jau pasistengus. 


Dalinuosi savo foto įspūdžiais:

(Vyriškis iš kairės ir yra pagrindinis šefas)


Būtų faina, jei ir Kaune apsilankytų toks projektas. 

Kvietinė duonelė su saulėje džiovintais pomidorais

Kai paragavau Deivydo Praspaliausko duonos, vėl užsimaniau kepti duoną. Naminę, minkštutėlę, dar šiltą užsitepti sviestu. Mmmm... Todėl vakar kepiau kvietinę duonelę su mielėmis. Pridėjau saulėje džiovintų pomidorų aliejuje bei Provanso žolelių. Gera duonelė. Kepsiu dar ir su visokiais kitokiais priedais.


Kvietinė duonelė su saulėje džiovintais pomidorais
(2 kepalėliai)


250 ml vandens
1 a.š. druskos
2 š. cukraus
25 g šviežių mielių
550 g miltų
60 g saulėje džiovintų pomidorų aliejuje (supjaustytų kubeliais)
1 a.š. Provanso žolelių
2 š. aliejaus


Mieles sumaišome su cukrumi, palaukiame kol suaktyvės. Miltuose su druska padarome duobutę, supilame vos šiltą vandenį, aliejų, suberiame Provanso žoleles ir užminkome tešlą. Pabaigoje įmaišome saulėje džiovintus pomidorus. Pastatome uždengtą tešlą šiltai pakilti.


Pakilusią tešlą padaliname į dvi dalis ir suformuojame du gražius apvalučius kepalėlius. Juos dedame ant kepimo skardos ir uždengiame bei paliekame dar kart pakilti. Pakilusių kepalėlių viršuje įpjauname peiliu kryžių ir kišame skardą į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių. Kepame apie 30-35 min.

Velniškas šokoladinis pyragas

Mane šiandien prajuokino draugė, kuri, gavusi pirmą automatinį laišką iš mano blogo, pamanė, kad gavo laišką iš Branduolinės energetikos asociacijos. Mat jos trumpinys, kaip ir mano nickas, yra bea. 


Šįvakar leidau sau pamiršti neplautas grindis - tegu jos pabūna sau tokios - o tiesiog iškepti pyragą ir pamiegoti, kol jis atvės. Noriu vėl pasijusti savimi, nes miego ir poilsio trūksta beprotiškai. Labai gaila, kad negalima atsimiegoti ir užpildyti miego spragas toli toli į priekį. Tačiau net ir žinodama, kad jausiuos šitaip - kartočiau vėl ir vėl.

Velniškas šokoladinis pyragas
(Inetos iš Gamyklėlės konkursinis pyragas)





Reikės:
210 g sviesto
150 g juodojo šokolado
150 g rudojo cukraus
3 šaukštų kakavos
120 g miltų
1 šaukštelio kepimo miltelių
¼ šaukštelio malto kajeno pipiro (uoginės paprikos)
Žiupsnio druskos
3 didelių kiaušinių


Sviestą su šokoladu ištirpinkite dubenyje ant karštų garų. Kiaušinius suplakite su cukrumi ir įmaišykite pravėsusią sviesto šokolado masę. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais, kakava, druska ir kajeno pipiru, suberkite į šokolado masę, viską išmaišykite, kad neliktų sausų miltų.


Kepimo formą išklokite kepimo popieriumi ir supilkite tešlą. Orkaitę įkaitinkite iki 170 C temperatūros, kepkite 25-30 minučių. Pjaustykite* atvėsusį.

*Supjaustyta Fiskars Edge peiliu.

Svieste kepta kiaulienos išpjova

Norėjau skanios mėsytės be jokių vypindražų, tad pakalbinau bičiulę Elžbietą, kurios maisto ruošimo suvokimai ir pamatiniai dalykai yra labai teisingi ir sektini, kad man parekomenduotų ką nors. Negaliu nepaminėti jos, nes be jos tikrai nebūtų šio patiekalo mano virtuvėje. O man tikrai labai patiko - minkštutė, trapi mėsytė, tiesiog tirpstanti burnoje.

Svieste kepta kiaulienos išpjova
(pagal CinCin forumą)


Reikės:


~800-900 g kiaulienos išpjovos (pirkau du gabalėlius)
česnak0 (kiek mėgstate, aš dėjau vos vieną skiltelę dėl valgytojų pageidavimų)
druskos, pipirų
250 g sviesto
šlakelio aliejaus
1 stiklinės verdančio vandens
Pailgos stačiakampės keksinės kepimo formos, išklotos kepimo popieriumi


Įkaitiname orkaitę iki 200 laipsnių.


Kiaulienos išpjovą ištriname druska, pipirais ir susmulkintu česnaku. Keptuvėje gerai įkaitiname šiek tiek aliejaus su nedideliu gabalėliu sviesto. Dedame išpjovą ir apkepame iš visų pusių.


Kol išpjova kepa, likusį sviestą užverdame kitame puode. Apkeptą išpjovą dedame į keksinę kepimo formą, pasistengiame sudėti taip, kad liktų kuo mažiau laisvos vietos. Užpilame verdančiu sviestu.


Dedame į įkaitusią orkaitę ir kepame 20 min. 200 laipsnių temperatūroje. Tada supilame stiklinę verdančio vandens ir sumažiname temperatūrą iki 150. Kepame apie 60-90 min. (priklausomai nuo jūsų išpjovos storio). Valgome karštą arba šaltą.


Panaudotą sviestą galime supilti į indelį, atvėsinti ir vėliau naudoti kepimui keptuvėje. Laikyti šaldytuve.

Džiugesiai:
Filmas: The Legend of 1900 (1998 m.). Italų filmas (ne koks holivudinis briedas). Puiki muzika, geras siužetas. Imdb reitingas 7.9. Rekomenduoju.
Daina: Gotan Project Vuelvo al Sur. Vienas žmogus pasakė, kad aš esu tokia kaip ši daina.
Vynas: Kim Crawford Malborough Sauvignon Blanc - nerealus. Naujoji Zelandija. Baltas, sausas, dieviškai kvepia juodaisiais serbentais.  
Citata: Paulo Coelho: “But how will I know who my soul mate is?”
“By taking risks,” Wicca said to Brida. “By risking failure, disappointment, disillusion, but never ceasing in your search for love. As long as you keep looking, you will triumph in the end.”

Fiskars peiliai, Čiop čiop ir Deivydas Praspaliauskas

Dalyvavau renginyje Čiop čiop studijoje , kuris tikrai buvo labai labai geras. Įdomus, skanus, be pasipūtusių žvaigždūnų, besistumdančių aplink. O dabar iš pradžių.


Peiliai Fiskars, kurių turiu bent trejetą ir labai mėgstu, pakvietė sudalyvauti savo naujos kolekcijos Fiskars Edge pristatyme. Jau gerai žinomas ir visą restoranų bendruomenę sudrebinęs savo puikiu gaminimu, "Lauro lapo" įkūrėjas, virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas demonstravo peilių miklumą. 


Renginio metu apie peilius pasakojo Fiskars marketingo vadovas Mikko Manninen. Pasirodo, Fiskars atliko tyrimus ir nustatė, kad maisto gaminimas tampa vis populiaresne laisvalaikio praleidimo forma. Išties, virtuvės ribos išsiplečia bei apima ir svetainę, sodą ar daržą. Žmonėms gaminimas tampa bendravimo forma. 


Kas įdomiausia, kad didžiausiais gaminimo entuziastais tampa vyrai, kurių amžius tarp 20 ir 30 metų. O jiems patinka peiliai, ar ne? Naujoji Fiskars virtuvinių peilių kolekcija pasižymi labai stilingu dizainu (juodinti ašmenys, juoda rankena, oranžinės juostelės), ilgaamžiškumu, ir patogumu. Jau išbandžiau savo naująjį peilį - man jis labai patiko (jei nepatiktų, tikrai nerašyčiau). O aš juos mėgstu didelius ir patogius. 


Labai didelį įspūdį padarė Deivydo pagamintas patiekalas, kuriuo mus vaišino: pomidorų-ridikėlių salotos, perlinės kruopos su lęšiais ir jautienos išpjova. Kiekvienas iš jų buvo visiškai natūralaus skonio, neužgožtas nei prieskoniais nei padažais. Tai turbūt ir yra siekiamybė - pagaminti taip, kad išryškintum ingrediento skonį, jo niekuo nepaslėptum, o išgrynintum. Ačiū, Deivydai, būtinai apsilankysiu "Lauro lape", kai tik vėl būsiu Vilniuje ir turėsiu laiko ramiai pasimėgauti. Ir labai labai rekomenduoju Deivydo duoną - ji fantastiška!


Nedaugžodžiausiu, geriau dalinuosi renginio akimirkomis.

Tinklaraštininkų dienos vakarėlis Kulinarijos studijoje

Jau treti metai iš eilės žurnalas "Virtuvė nuo .. iki" sukviečia maisto tinklaraštininkus švęsti Tarptautinės tinklaraštininkų dienos Kulinarijos studijoje. Renginys buvo teminis, dalyvaujantiems reikėjo išsirinkti mėgstamą prieskonį ir pagaminti su juo patiekalą, kurį vertino autoritetinga komisija:

• „Santa Maria“ produktų vadovas Artūras Braslauskas
• kulinarinės laidos „Bilo receptai“ vedėjas Gidonas Šapiro-Bilas
• "Kulinarijos studijos“ konditerė Elžbieta Monkevič, tinklaraščio Žaidžiame virtuvę autorė
• šokolado amatininkas, „Chocolate Naive“ šokoladų ir ledų kūrėjas Domantas Užpalis
• žurnalo „Virtuvė. Nuo... Iki...“ redaktorė Eglė Aleksandravičiūtė, tinklaraščio Žaidimų aikštelė autorė
• „Electrolux“ pardavimų vadovas Mantas Danilevičius

Dalyvavo 9 tinklaraščių autorės su štai tokiu meniu:

1. Indrė iš GP magijos. Jos patiekalas buvo morkų pyragas su anyžiais. Nuostabus pyragas, tikrai jį iškepsiu.
2. Ineta iš Gamyklėlės. Ji kepė žiauriai gerą šokoladinį pyragą su aitraisiais pipirais - kepsiu ir šitą.
3. Lina iš Kiaunės reikaliukų. Ji gamino kokosinį debesėlį su vanile.
4. Skirmantė iš Forelles receptai. Skirmantės receptas turbūt buvo pats sudėtingiausias ir įdomiausias - bent man taip pasirodė. Žaliasis bazilikas su baltu šokoladu. Labai gerai.
5. Vilma iš Kulinarijos laboratorijos. Vilma gamino kalafiorų salotas su kuminu. Labai mėgstu kuminą.
6. Karolina iš Citrinos žievelės. Karolina gamino duonos pudingą su bananais ir karameliniu padažu, patiektą su ledais.
7. Viktorija iš Receptų medžio. Jos pomidorų džemas su imbierais buvo fantastiškas reikalas.
8. Renata iš Sezoninės virtuvės. Renata buvo pernykščio konkurso laimėtoja. Šį kartą ji gamino mano tinklaraštį geriausiai apibūdinantį patiekalą: Braškių desertą su juodaisiais pipirais. Super.
9. Na ir aš! Aš gaminau Meilės virtinius - virtinius su ricotta, špinatais ir muskato riešutu. Kodėl meilės? Mat muskato riešutas yra afrodiziakas ir labai teigiamai veikia potenciją ir libido. Taip sako literatūra, todėl tokį pavadinimą jiems ir sugalvojau.

Vakaras buvo labai nusisekęs, labai skanus, šiltas ir su nuostabia draugija. Nors visai nepavydžiu likusiems tvarkyti to kalno nešvarių indų, kuris liko po mūsų siautėjimo. Ir labai dėkoju visiems, kuriems patiko mano patiekalas - labai gera laimėti pirmą vietą. Antroji vieta atiteko Skirmantei, o trečioji - Indrei. Apie savo prizo atsiėmimą papasakosiu atskirai po geros savaitės - jei liksiu gyva :). Mat mano prizas - pietūs Dinner in the sky. Dėkoju taip pat "Virtuvei nuo... iki" už metinę žurnalo prenumeratą, Chocolate Naive - už mano mylimiausios rūšies šokoladą (juodąjį su jūros druska), Santa Marios prieskoniams - už prieskonių rinkinį, Electrolux - už pagrindinį prizą, Mineraliniams vandenims - už puikiai priderintą vyną, Kulinarijos studijai - už šiltą priėmimą. Už nuotraukas atskirai dėkui Jurgai iš Savaitgalio rendezvous ir Sandrai iš Little World.

Meilės virtiniai

Tešla:
200 g miltų
2 kiaušiniai
Žiupsnis druskos

 Miltus su kiaušiniais bei druska dedame į virtuvinį kombainą ir išsukame, kol pasigamins vientisa tešla. Arba suminkome rankomis. Tešlą uždengiame ir atidedame į šoną išbrinkti, kol pagaminsime įdarą.

Įdaras:
200 g ricottos
200 g špinatų
Dosnus žiupsnis tarkuoto muskato riešuto
Druska, pipirai

šlakelis aliejaus ar gabalėlis sviesto kepimui

Plaktas kiaušinis virtinukų klijavimui

Špinatus nuplauname, nuspaudžiame vandenį, susmulkiname. Įkaitiname keptuvėje riebalus ir apkepame špinatus. Duebenyje sumaišome ricottą su špinatais, paskaniname druska, pipirais ir muskato riešutu.
Pabarstydami miltais iškočiojame tešlą, ant jos dedame įdaro kauburėlius, ties sujungimo vietomis patepame kiaušiniu, tešlą lenkiame, kruopščiai apspaudžiame aplink kiekvieną kauburėlį ir supjaustome. Virtinukus dedame į verdantį pasūdytą vandenį, verdame ~2-3 minutes nuo iškilimo.

Padažas:
150 ml grietinėlės
50 g pelėsinio (mėlynojo pelėsio) sūrio

Šildome greitinėlę, į ją sudedame smulkiai supjaustytą pelėsinį sūrį ir maišome kol išsilydys.

Išvirtus virtinukus nukošiame ir sudedame į lėkštę, apšlakstome padažu. Papuošiame špinatų lapeliais.

Kavos ir graikiškų riešutų tortas tėvo dienai

Neperseniausiai miela draugė parvežė man Nigel Slater The Kitchen Diaries - storutėlę puikutėlę knygą. Šis bus pirmasis išbandytas receptas.


Kavos ir graikiškų riešutų tortas
(pagal Nigel Slater, The Kitchen Diaries, 355-357 psl.)


Pagrindinė dalis:
175 g sviesto
175 g cukraus
3 kiaušiniai
175 g miltų
1 šaukštelis kepimo miltelių
2 šaukšteliai tirpios kavos granulių + 1 šaukštas verdančio vandens
65 g graikiškų riešutų (sukapoti)


Sviestą išsukame su cukrumi iki purios masės. Tada po truputį pilame paplaktus kiaušinius ir intensyviai sukame toliau. Sudedame miltus su kepimo milteliais. Kavos granules sumaišome su vandeniu ir taip pat sudedame į tešlą. Pačioje pabaigoje įmaišome riešutus. Kepame 180 laipsnių orkaitėje apie 40-45 min. (Galima kepti du papločius, bet aš kepiau vieną ir pjoviau pusiau).


Sviestiniam kremui:
200 g sviesto
400 g cukraus pudros (dėjau 300 g)
2 šaukšteliai tirpios kavos granulių + 1 šaukštas verdančio vandens
Graikiški riešutai papuošimui


Sviestą išsukame iki baltos purios masės. Tada po truputį dedame cukraus pudrą ir toliau sukame. Kavos granules sumaišome su vandeniu ir po truputį supilame į kremą vis maišydami. 


Vieną trečdalį kremu sudedame ant pirmo papločio, uždedame antrą paplotį ir likusiu kremu aptepame viršų ir šonus. Papuošiame graikiškais riešutais.


P.S. kremas žiauriai sviestinis, tai reiškia labai riebus. Ir šiaip labai labai saldu. Puošiau dar grietinėle, kuri padarė pfffffffff ir nutekėjo velniop. Aj. Kitąkart kepčiau tik pyragą be kremo.