2011 m. vasario 22 d., antradienis

In Vino - nebedžiugina

Savaitgalį pasidžiuginusi Knygų muge vakarojau su mieliausiomis In Vino, Vilniuje. Mėgstama bohemiška vieta, kurioje esu buvus ir penketą, ir trejetą metų atgal, ir pusmetį... Bet ėmė ir nustojo džiuginti. Sakysit, tai tu pasenai, tu. Kaip viename populiariame filme herojė pareiškė „I grew up“, o jos draugė atitarė: „then grow back down“. Taip nėra... Bet „In Vino“ nuoširdžiai mane nuliūdino ir nuvylė.

Menu galėdavau per vakarą sutikti bent penketą pažįstamų veidų, dabar gi nebuvo nė vieno. Jie visi juk kažkur yra, tik būtent ne čia. Kapiš? Pagal tai, kiek vakarojo žmonių, populiarumas šitos įstaigos nesumenkęs, bet publika – tikrai kita. Nepamenu, kad būčiau mačiusi anksčiau tiek vos apsiplunksnavusių jaunuolių, o brandžių bohemiškų individų nebeliko. Gaila.

Pamenu buvo mielas ir išmanantis (!) personalas. Dabar liko tik mielas... Renkantis vyną, padavėja tegalėjo pasiteisinti, kad gali perskaityti etiketėje vynuogių rūšys ir tai „nežinau, kaip jas tarti“. Dieve atleisk, nėr jų tiek daug, kad nebūtų galima pasitreniruoti tarimo (jei kartais mane skaito In Vino, rekomenduoju nors pasinaudoti žodynu www.m-w.com, ten yra audio – t.y. galimybė išgirsti tarimą). Ir patarimo vynų klausimų negavome jokio (gerai, kad kompanijoje buvo nusimanančių).

Jei įstaiga populiari ir sausakimša, matyt, pelno šiokio tokio yra. Per n metų kiek ji veikia, nežinau, ar kas joje keitėsi, ar kiek nors buvo investuota – aš nepastebėjau. O aš vienareikšmiškai siūlau nors vėjo užuolaidą įsitaisyti. Fuck kaip buvo šalta! Durys ištisai darinėjosi, žmonės vaikščiojo ten ir atgal – dauguma parūkyti – ir visi vos už durų įsitaisę rūkaliai pagamino tokį debesį dūmų, kad man rūbai smirdėjo kaip senais laikais, kai kavinėse leisdavo rūkyti. Nedžiugina!

Džiugesys buvo nedidelis – super gera mano kompanija, vykusiai pasirinktas patiekalas (šildantis lęšių ir chorizo troškinys (meniu rašo, kad po jo norisi nusirengti), deja, ši priemonė padėjo tik dešimčiai minučių) bei po kiekvieno vyno butelio pakeičiamos taurės. Tiesa, draugė sakė, kad šparagai, įvynioti į kumpį, suprastėjo. Iš esmės, man ten norisi pokyčių... Geras produktas turi būti tobulinamas!

4 komentarai:

Violeta rašė...

hmm.. aš irgi senokai ten lankiausi, matyt dėl daug kitų naujai atsidariusių jaukių vyninių, kurioms rūpi kiekvienas naujas klientas. Kažin kiek ilgai? O šiaip daugelis vietų suprastėję Vilniuje, nueini ir nustembi, gal užmigę ant savo populiarumo laurų, kad nei maistui nei personalui nebeteikiama dėmesio. ačiū už pasidalinimą.

Rasa rašė...

Visiskai sutinku su viskuo. Ten viskas nutrinta ir kazkoks nesvaros jausmas kur bepaziuretum, paliestum..

Anonimiškas rašė...

tikra tiesa, salta ten tikrai labai labai, o jei dar prie duru atsisedi tai tuomet jautiesi taip lyg lauke sedetum ir dar tas rukalu kvapas. Manau, kad siuo metu paslaugu kokybe Vilniuje labai prasta, visi tokie abejingi...

Rima Petrauskaitė rašė...

Zinote, Beata, ir man taip pat. Nebedziugina. Viena karta buvau, galvojau, kad, na, 'buna dienu lyg tycia' netgi kavinem, kita karta nuejau - tas pats. Salta, kazkaip... ne ta auditorija ir dar su Rasa sutinku - lyg nesvaru...
p.s. atsiprasau uz rasyma ne lietuviskomis raidemis - klaviatura nelietuviska :D.