Moksha

Šiandien pietavau naujame restoranėlyje "Moksha" - tai indų virtuvė (pats žodis "moksha" reiškia išsivadavimą - kai siela visiškai išsivaduoja). O kadangi išties patiko, tai ir brūkštelsiu kelis žodžius apie tai. Restoranėlis nedidukas, gal 4-5 staleliai, todėl privatumo daug nėra, bet jauku. Ant stalelių, palangių, lentynų ir net tualete pastatyti vazonėliai su prieskoniniais augalais, į kai kuriuos įsmeigtos kortelės su pavadinimais - sakyčiau, šviečiamoji veikla :). Man labai patiko. 

Buvome trys merginos ir, pasitarusios su padavėju, užsisakėme tris skirtingus patiekalus, gavome švarias lėkštes ir galėjome įsidėti kiekvieno patiekalo. Porcijos gana nemažos, visko nesuvalgėme, bet paslaugusis padavėjas sudėjo išsinešti. Ragavome panyro troškinį su žirneliais, vištieną raudoname padaže bei kažką panašaus į plovą, prie troškinių dar pasiėmėme ryžių su ghee ir chapati (indiška duonelė). Patiekalų pavadinimų nepamenu, o meniu nenufotkinau :(.

Padavėjas ne kartą ir ne du priėjo pasiteirauti ar nieko netrūksta, bet taip neįkyriai, maloniai. Vėliau pats savininkas (taip pasirodė, galvos neduosiu), išbėgo pasiteirauti, ar mums patiko. Indai buvo padorūs, švarūs, vyną atnešė irgi padoriose taurėse. Kadangi užsisėdėjome ir užsiplepėjome, gavome dar vandens iš čiaupo su citrina ir mėtomis - galėjo jį ir anksčiau atnešti, nes maistas buvo aštrokas. Nors man, mėgstančiai aštriai valgyti, jo galėjo būti ir daugiau, tačiau taip pasirinkome užsisakydamos - mūsų teiravosi kokio aštrumo norėtume, dėl bendro reikalo rinkomės "vidutiniškai". 


Tiesa, norėčiau pasiūlyti įsigyti padoresnius puodelius kavai - tų a la "nedūžtančių" (visokių ten arcoroc ir arcopal) pakęst negaliu. Bjaurūs liestis ir visai nemaloniai iš jų geriasi. Nors pati kava buvo gera. 


Nukeliaukit, jei mėgstat indišką virtuvę - bus skanu!


"Moksha"
Vasario 16-osios g. 6, Kaunas

Rabarbarų pyragėliai

Šiąnakt mintyse parašiau dar vieną laišką - ryte jis buvo manyje vis dar. Nubudau, o jis sukasi galvoje verždamasis visu stiprumu. Visai nekeista, nes laiškas buvo liūdnas. Geri dalykai greitai pasimiršta, o liūdni kažkodėl daug galingesni ir ilgiau išliekantys. Nesvarbu, kad laišką prisiminiau - jis niekada neturės kūno ir nebus išsiųstas. Jis, ko gero, netgi nebus išsakytas - priėmiau žaidimo taisykles jau žinodama, kad taip gali būti, nors nuo to nė trupučio ne mažiau liūdna. Na ir tegu, dėl to esu, kas esu. Dėkinga esu šitam pavasariui, jam išeinant paskutinę dieną tai galiu ir pasakyti - jis man davė galimybę daryti kitokius sprendimus, sutikti kitokius žmones, tuos, kuriuos norėčiau turėti šalia daug dažniau ir daug ilgiau. Daugiau tokių pavasarių.

O dabar išsikepsiu pyragėlius. Kvepiančius pavasariu, gyvenimu, džiaugsmu ir jaukumu.

Rabarbarų pyragėliai

1 pakuotė bemielės sluoksniuotos tešlos (6 lapeliai)
600 g rabarbarų
gabalėlis sviesto kepimui
3 šaukštai balto cukraus
3-4 šaukštai rudo cukraus
žiupsnis cinamono
1 paplaktas kiaušinis krašteliams


Tešlą truputį pakočiojame ir kiekvieną lapelį susipjaustome į 4 dalis.


Rabarbarus nusilupame (pasvėriau: jei rabarbarų 600 g, tai nuvalius juos, lieka 500 g). Supjaustome pailgais gabalėliais.


Keptuvėje ištirpiname sviestą, sudedame rabarbarus, cukrų ir kepame, kol suminkštės, bet dar išlaikys savo formą.


Ant kiekvieno tešlos gabalėlio dedame kelis rabarbarus, pabarstome rudu cukrumi ir cinamonu. Kraštelius patepame kiaušiniu ir šiek tiek užlenkiame.


Kepame 200 laipsnių orkaitėje apie 20-25 min.


Iškepusius pyragėlius pabarstome cukraus pudra.

Aguona, dekonstruotos Rumšiškės ir minčių mašina

Mano gyvenimo tempas pasidarė toks, kad nebespėju išvis NIEKO. Kas baisiausia, nebespėju dorai pamiegoti ir todėl jau dabar skinu visai nedžiuginančius to vaisius. Dar dvi savaitės ir kaip nors kaip nors.
Dabar jaukinuosi kitą objektyvą - 50ties fiksą. Jei taip galima apie juos sakyti (trūksta man kompetencijos pavadinimams, haha, bet jei pavadinsiu mylimuku, gal tada bus gerai?). Taigi, jaukinuosi mylimuką. Piešiu juo akvareles... Sode, Rumšiškėse - o kadangi Rumšiškių tik detalės, tebūnie tai dekonstruotos Rumšiškės.

Kiekvieną vakarą prieš užmgidgama rašau mintyse laišką. Jų jau susikaupė visa krūvelė. Tik nežinau kur - ryte jie būna tarsi išsiųsti ir pamiršti. Norėčiau juos pratęsti, užrašyti, iš tiesų išsiųsti tam žmogui, bet ryte tų laiškų nebebūna, deleted. Norėčiau, kad kas nors išrastų tokį prietaisą, kurį įjungus, na kaip Blue Toothą, jis nuskaitytų mano mintis ir atsiųstų man emeilu to vakaro laišką. Aš jį dailyraščiu perrašyčiau ant popieriaus, kvepiančio mano kvepalais ir, galbūt, pradžiuginčiau adresatą.

Rabarbarų pyragas su traškiu migdoliniu viršumi

Nebuvo škvalo, kurio taip laukiau. Dievinu žaibą su griaustiniu, dievinu šiltą pavasario/vasaros lietų ir vėją, bėgti su basutėmis rankose pėdomis per asfaltą, lietaus upeliams per kojas teškant. Permirkti iki pat kelnaičių ir tada stovėti karštam duše su visais rūbais. Bet.. nebuvo. Dar bus, labai tuo tikiu.

Rabarbarų pyragas su traškiu midgoliniu viršumi
(šaltinis: Moteris)




Pagrindas:
200 g sviesto
200 g cukraus
2 kiaušiniai
3 stiklinės miltų (stiklinė - 200 ml)
1 a. šaukštelis kepimo miltelių
1/4 stiklinės auksinio sirupo (Dansukker)
200 ml pieno


Išsukame sviestą su cukrumi, po vieną įmušame kiaušinius ir po kiekvieno kiaušinio gerai išmaišome. Tada sudedame likusius produktus ir sukrečiame tešlą į kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi. Manoji forma 27 cm skersmens.


Įdaras:
Rabarbarai
1 a. šaukštelis cinamono


Nusilupame ir susipjaustome 2-3 stiklines rabarbarų, juos sudedame ant tešlos.


Tešlą su rabarbarais kišame į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių celsijaus bei kepame 20 min.


Kol pyragas kepa, pasiruošiame traškų viršų.


Traškus migdolinis viršus:
50 g sviesto
5 šaukštai rudo cukraus
3 šaukštai pieno
2 šaukštai miltų
50 g migdolų plokštelių


Sviestą ištirpiname, sudedame visus kitus produktus ir išmaišome. Užtepame ant pyrago viršaus ir kepame dar 15-20 min.

Gruzinų restoranas Genacvale ir Borjomi

Šiandien maisto tinklaraštininkai susirinko Vilniuje, gruzinų restorane Genacvale. Nors nuorodos į jį nuo kelio nėra, Jūs tiesiog už Valakampių tilto sukite į pirmą posūkį į miškelį ir važiuodami truputį vingiuotu keliu tikrai atsimušite į restoraną. 

Kai tik atvažiavome ėmė stipriai lyti, todėl pasimėgauti terasa su vaizdu į upę nepasisekė, bet ir pačiame restorane labai jauku, miela ir, svarbiausia, svetinga. Kaip pats restorano šeimininkas David sakė: "mes nevartojame žodžio klientai ir jo nemėgstame, ateinantys pas mus yra svečiai ir mes juos taip ir priimame". David pasakojo, kad nors jie dirba tik nuo lapkričio mėn., jie jau turi pastovių lankytojų, kurie vis sugrįžta pas juos, taip pat tokių, kurie pas juos susipažįsta ir bendrauja toliau, mat bendravimas ir maistas, maistas ir vynas, meilė geram maistui - viskas čia yra. 

Tiesa, mes ne tik skanavome restorano patiekalus, bet ir gėrėme "Borjomi", nes būtent "Borjomi" buvo mūsų susitikimo iniciatorius. Mums pasakojo, kad šis Gruzijos vanduo yra bikarbonatinis mineralinis vanduo. Jis mažina skrandžio rūgštingumą, tad teigiamai veikia visą virškinimo sistemą. Jame yra padidintas natrio, kalio, chloro, bikarbonatų kiekis bei pakankamas kalcio, magnio bei sulfatų kiekis. 

Sako, kad šis vanduo puikiai tinka pagirioms - t.y. sumažina nesmagius pojūčius po alkoholio padauginimo. Beje, vienas šio vandens ypatumų - tai, kad per 122 metus šio vandens kokybė ir skonis visai nepakito. O atsirado jis, anot legendos, kai medžioklės metu pašautas jaunas elnias įšoko į šaltinį ir kitame jo krante iššoko visai sveikas. Stebuklo apakinti medžiotojai papasakojo savo vadui apie šį reginį ir gandas apie tai pasklido plačiai, o elnias tapo Gruzijos kalnuose trykštančio vandens švaros ir gydymo simboliu. Elnio simbolis iki šiol puošia "Borjomi" vandens buteliuką.


Tiesa, esu girdėjusi, kad "Borjomi" dėl stiprios mineralizacijos negalima gerti pastoviai, tačiau  "Borjomi" atstovai paneigė šitą faktą, tačiau paminėjo, kad dėl floro kiekio šiame mineraliniame vandenyje vaikams iki 7 m. nederėtų daug jo vartoti. Išties vanduo savotiško skonio, sūrokas ir mano vaikai juo nesusižavėjo, o aš pati neturiu nieko prieš. O jau pagirioms - tai būtinai pabandysiu.


Tai pat, tokios sudėties vanduo gerina skrandžio evakuaciją ir taip sumažina pilnumo jausmą, gerina žarnų sekrecinę ir motorinę funkcijas, padeda įsisavinti mikro ir makro elementus. 


Restorano, kuris mus širdingai priėmė, šeimininkas pasakojo, kad maistas pas juos gaminamas tik svečiui užsakius, tad jo tenka šiek tiek palaukti. Naudojami kiek įmanoma sveikesni produktai, kadangi kai kurių tikrai neįmanoma gauti Lietuvoje, tarkim specifinių sūrių, todėl sūrį restorano virtuvė gamina pati - jį mums atnešė degustuoti įvairiuose pavidaluose: šviežią, užkeptą su šampinjonais, vėrinukus su sūriu bei kaip Chacapuri įdarą. 

Kadangi pati esu nekart dariusi Chacapuri, tai daug apie jį diskutavome su šeimininku David. Pasirodo aš kepu klasikinį variantą, o jie savo virtuvėje gamina net 4 skirtingus variantus, kurie kilę iš įvairių Gruzijos regionų. Beje, aš dedu daug žolelių į įdarą (ypač kinzos), bet klasikiniame variante yra tik tešla ir sūris. Taip pat, restoranas kepa savo duonelę, kurios labai traški apačia ir purus minkštas vidus.

Bet tai dėl ko verta ten apsilankyti, tai ne tik Chacapuri, bet nuostabus šašlykas! Tokio skanaus nesu valgiusi niekur. Nors pati ir marinuoju, ir kepu šašlykus, bet niekada dar taip skaniai nepavyko. Išklausinėjome, mėsa buvo ruošta su baltu vynu, įdėjus šiek tiek kvepiančių pipirų ir vos vos lauro lapų. 

Šašlykas buvo patiektas su nuostabiais namų gamybos padažais: adžika ir tkemali (slyvų padažas). Kartojau aš tą šašlyką, nes atsiplėšti neįmanoma. The food to die for, really.


Finale, turėjome galimybę išmokti baklažanų užkandžio su graikiškais riešutais gaminimo būdą. Baklažano riekelės apkepamos ir tada sutepamos paruošta graikiškų riešutų mase, kuri susideda iš maltų graikiškų riešutų, keptų svogūnų, česnako, karšto vandens bei prieskonių: chmeli sumeli, kalendros, šafrano, druskos, raudonojo baziliko. Šituo pagardu apteptas baklažanas apibarstomas granatų sėklomis. Pasakiškai skanu.

Desertas: Rojaus obuolys. Keptas obuolys, įdarytas graikiškais riešutais, razinomis ir kremu.

Ačiū Borjomi ir Genacvale už pakvietimą ir svetingą priėmimą!

Rabarbarų-braškių pyragas

Gyvenu su netikrumo jausmu. Keista būsena, lyg laukčiau pasikeitimo, kuris turi ateiti nežinia iš kur ir nežinia kodėl. Gal ir žinau kodėl, bet dar nesugalvojau, kuo tai noriu pakeisti. Žinau vieną - nebenoriu taip daugiau. Noriu išsipildymo, noriu ėjimo į priekį, tobulėjimo. Noriu mielos veiklos daugiau, o nemielos - mažiau. Noriu kepti rabarbarų pyragus su braškėmis ciut ne kasdien - bo tai gėris. 

Rabarbarų-braškių pyragas

(adaptuota pagal Moje Wypieki)

Šis pyragas susideda iš trijų dalių: traškaus viršaus, rabarbarų-braškių įdaro bei keksinės apačios.
P.S. matuojama amerikietiškais puodeliais. Nekenčiu kai taip yra, bet ką darysi. Myliu aiškius dydžius gramais, mililitrais ir pan. Googlis sako, kad amerikietiškas puodelis normaliai suvokiamas 250 ml.


Traškus viršus


115 g sviesto
3/4 stiklinės rudo cukraus
1 ir 1/4 puodelio miltų 
žiupsnis druskos
1/2 šaukštelio malto imbiero


Ištirpiname sviestą, suberiame miltus, cukrų, imbierą ir druską, šakute išmaišome ir dedame į šaldytuvą, kol pasiruošime kitas dalis.


Įdaras


250 g rabarbarų
250 g braškių
3 šaukštai rudo cukraus
2 šaukštai krakmolo
1/2 šaukštelio malto imbiero
1/3 šaukštelio cinamono


Rabarbarus nusilupame ir supjaustome kubeliais, braškes padaliname į kelias dalis (priklausomai nuo dydžio, jei didelės, tai galima ir į 8 dalis). Viską sumaišome su krakmolu, cukrumi ir prieskoniais.


Apatinė dalis


170 g sviesto
1 puodelis cukraus
3 kiaušiniai
keli lašeliai vanilės esencijos
žiupsnis druskos
1 ir 1/4 puodelio miltų
1 šaukštelis kepimo miltelių


Sviestą išsukame su cukrumi iki purumo. Po vieną įmušame kiaušinius ir po kiekvieno kiaušinio išplakame. Po to sudedame miltus, kepimo miltelius, druską ir vanilės esenciją bei išsukame. 


Į kepimo formą, išklotą kepimo popieriumi, sudedame paruoštą tešlą. Išlyginame paviršių ir ant jo sudedame braškes su rabarbarais. Ant jų užbarstome paruoštus traškaus viršaus trupinius. Kišame į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 45-55 min. 


O tada, kad pyragas nebaisiai eitų į kūną ir deformuotų puoselėjamą taliją, reikia eiti pasivaikščioti :)