Ale geras dalykas tas svogūnų džemas. Nors Elžbieta vartoja jį su silke, aš silkės nevalgau! Niekada! Kaip nebūtų keista, nesu jos net ragavus. Kartą buvo taip, kad maniau, jog ją paragausiu, per vieną balių smagiai maktelėjus svaigiųjų gėrimų, pasismeigiau aš silkės gabalaitį ant šakutės, žiūrėjau žiūrėjau, gabalaitis irgi į mane žiūrėjo... Ir abu nusprendėm, kad tiek to. Padėjau aš jį ir jis dėkingas atsikvėpė. Kam gadint gerą daiktą, jei valgantysis jo nesupranta.
Taigi su silke aš nesusidraugavau (dar gyvenimas nesibaigė, ar ne?), bet svogūnų džemą galiu valgyti ir be jos. Su duonele, gal su mėsyte, o gal dar sugalvosiu su kuo, nes jis man pasirodė ganėtinai universalus. Beje, nežinau ar būčiau prisiruošusi jį daryti, jei ne stebuklingoji prijuostė, kurią gavau Kulinarijos studijoje - tik ją pasirišu ir man net niežti nagus ką nors gaminti. Šįvakar turėjau gaminti lietinius, o kadangi tai užima daug laiko prie keptuvės, tai pagalvojau, o kodėl gi tuo pačiu neišvirus ir svogūnų džemo? Juk jam irgi reikia labai daug laiko - man užėmė apie valandą kepimo... Bet dariau ne iš vieno kilogramo svogūnų, o iš 600 g (ir tai sunaudojau visus, kiek buvo namuose).
Taigi, mano proporcijos:
600 g svogūnų, supjaustyti plonais griežinėliais
2 šaukšteliai cukraus
70 g džiovintų slyvų
1 šaukštas pomidorų padažo
1/2 stiklinės vandens
1/2 lauro lapo
šlakelis aliejaus kepimui
druska, pipirai
Svogūnus su cukrumi dedam į įkaitintą keptuvę ar prikaistuvį su aliejumi ir kepam pamaišant ant mažos ugnies. Kai po kokių 45 min., o gal net valandos, svogūnų tūris sumažėja 2-3 kartais, sudedame nuplautas ir supjaustytas džiovintas slyvas ir troškinam toliau. Dar po kokių 15 minučių supilam pomidorų padažą sumaišytą su vandeniu bei lauro lapą ir troškinam, kol vanduo išgaruos. Dedam druskos ir pipirų pagal skonį. Jei naudosime silkei, galima druskos nedėti - silkė paprastai sūri.
Labai fainas dalykas, iš tiesų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą