Vaikystėje pamenu labai knietėjo prilysti prie senovinės indaujos ir susiradus raktus pažaisti su išlikusiais puodeliais. Ne tiek jų ir daug, o ir padužę, įskilę, tačiau saugojami indaujoje po raktu baisulingai žadino norą ten įsibrauti. Gerai, kad nepasiekdavau raktų, nes ko gero jų būtų likę dar mažiau :). O ir dabar tik po vieną skirtingą jų yra, nė viens poros neturi. Štai jie:
6 komentarai:
Fantastiški. O jau tas pirmasis... Dieviškas.
AAAAAA!!!!!!! Net širdis sustojo.... Nerealūs!
Laaaaaaaaaaaaaaaabai..Dievinu senus daiktus.
Labai graži, tauri, jautri kolekcija. Saugok ją, tai tikra vertybė, bet aišku, Tu ir pati tai supranti! Nuostabią akimirką visiems padovanojai, Beata. Įdomu būtų sužinoti kaip mama surinko šią kolekciją, kas ją sieja su daiktais, tai - relikvijos ar kruopščiai rinkta kolekcija ir t.t.?
paakinta tavo komentaro, Mika, apklausiau visas giminės moteris ta tema :). Galiu pasakyti, kad visos jos teigia, kad kiek atsimena save (viena tų moterų 87 metų...), tiek tų puodelių ir ten pat stovinčių ir buvo. Panašu, kad juos po vieną ir sudovanojo. Dabar jie stovi tokioj senoviškoj komodoj-indaujoj už stiklo ir po raktu bei džiugina akį. Kad visoms mums jie prie širdies, tai nepaneigsi ;)
Tiesiog nerealu! Pas mus tokie panašūs puodeliai (tik turbut ne porcelianiniai) ištremti į sodą... Taip baisiai gėda pasidarė......... bet sprendžiant iš to, kad dauguma taviškių - jau apie 100 metų amžiaus, o mūsiškiai - tik kokių penkiasdešimties, tai gal tikrai jie mažiau vertingi... O ir tokiu gražių neturime... Ką gi, atrodo, teks atsiprašyti ir parsivežt juos iš sodo atgal -bent jau apžiūrai.
Rašyti komentarą