Braškės su pipirais: 2015

2015 m. spalio 17 d., šeštadienis

"Saldžiai karti Paryžiaus istorija"

Leidykla Sofoklis padovanojo man knygą įkvėpimui - Laura Madeleine "Saldžiai karti Paryžiaus istorija".

Knyga apie meilę, apie ieškojimus ir atradimus. Dvi siužeto linijos: vienoje anūkė ieško savo senelio akademiko gyvenimo paslapčių išaiškinimo, kitoje - jaunas vargšas darbininkas susipažįsta su prabangios kavinės savininko dukra ir įsimyli. Jis įsidarbina kavinėje, o sekmadieniais su savo drauge paslapčia bėga į Paryžiaus vargingesniąją dalį ir linksminasi. Be abejo, socialiniai skirtumai jiems visai nepadeda matytis, tad jie rezga planą pabėgti ir susituokti.
Tas senesnis siužetas daug įdomesnis man nei dabarties dalis ir žingeidi anūkė, bet iš esmės knyga skaitosi lengvai ir skaniai. Kavinės kepykloje gimstantys šedevrai tikrai gali įkvėpti skaniems kūriniams virtuvėje. Yra tokia scena knygoje, kai įsimylėjęs jaunuolis paruošia morenginius pyragaičius savo mylimai merginai, kuriuos papuošė cukruje sustingdytais žibuoklės žiedeliais. Todėl ir aš suraičiau morenginius pyragaičius ir papuošiau juos širdelėmis.

Morenginiai bučinukai

Pyragaičiams
3 baltymai
175 g cukraus
2 šaukštai liofilizuotų spanguolių pudros
1 šaukštelis balto vyno acto
1 šaukštelis krakmolo

Papuošimui:
250 ml plakamos grietinėlės
250 g mascarpone sūrio
1 šaukšto liofilizuotų juodųjų serbentų pudros
cukraus pagal skonį

Baltymus išplakame iki minkštų putų, tada po šaukštą beriame cukrų ir plakame, kol cukrus ištirps. Plakame, kol morengas bus standus. Pabaigoje įmaišome uogų pudrą, actą ir krakmolą. Paruoštą morengą sukrečiame į konditerinį maišelį su apvaliu antgaliu. Ant skardos, ištiestos kepimo popieriumi formuojame šulinėlius.

Orkaitę įkaitiname iki 150 laipsnių temperatūros, įdedame pyragaičius ir sumažiname karštį iki 140. Kepame apie 45-50 min., tada orkaitę išjungiame ir paliekame pyragaičius joje džiūti iki pilno atvėsimo ar pernakt.

Grietinėlę su mascarpone ir cukrumi plakame iki standumo. Pabaigoje įmaišome uogų pudrą. Sukrečiame kremą į konditerinį maišelį su antgaliu ir kiekvieną pyragėlį įdarome kremu. Puošiame pagal fantaziją.

2015 m. rugsėjo 29 d., antradienis

Vinalia Rustica 2015 Monte Pacyje

Šventei praėjus, mano emocijoms susigulėjus, noriu pasidalinti savo vienu geriausių pastarojo pusmečio savaitgaliu. Gerumas prasidėjo nuo puikaus rugsėjo 12-osios penktadienio vakaro ir sklandžiai perėjo į šeštadienio vakarą, apie kurį istorija nutyli, nes per gera pasakoti, o ir kaži ar pasikartos. Užtat penktadienį galima išnagrinėti išsamiau.

Minėto penktadienio savaitė prasidėjo nuo to, kad akys užkliuvo už renginio Monte Pacyje – Vinalia Rustica. Pagalvojau, kad būtų puiku ir užmiršau, užpulta darbų. Bet kartais būna labai puikių staigmenų - po dienos kitos gavau ir pakvietimą apsilankyti. Och, na kas be ko juo ir pasinaudojau su brangia retai matoma drauge. Tad kompanija jau aišku, kad buvo puiki, nuotaika irgi, tereikėjo tik sulaukti renginio. Oras buvo šiltas, kad ir rudenėjantis, bet jaukus ir sausas. Renginys – jau antrus metus vykstanti šventė apie vyną ir maistą Pažaislio vienuolyno komplekse įsikūrusiame restorane Monte Pacis. Jame dalyvavo vyno importuotojai „Amka”, „Filipopolis”, „Eugesta“, „Vyno guru”, gamintojai „Sakiškių alus“, „Sušvės midus“, „Gerėja sūris“, „Obuolių namai“.

Karietų aikštėje sustatyti stalai su įvairiausiais vynais viliojo juos ragauti. Kaip mudvi sutarusios, su drauge rinkomės skirtingus vynus ir ragavome viena iš kitos. Iškart atradome sau kelis favoritus. Visų pirma buvau nustebinta būsimos to vakaro vakarienės žvaigždės – Gintaro Sino vynų – vaisinių, gaivių ir įdomių. Pasirodo ir Lietuvoje žmonės daro įdomų vyną. Tarp jų buvo ir sausų vynų (aviečių, uogų), bet ir saldesnių (juodųjų serbentų). Ypatingas vynas – Apple icewine – obuolių vynas, kuris gaminamas iš prieš tai užšaldytų sulčių.

O toliau du man patikę vynai – nuotraukose.

Vakarienės stalas buvo padengtas Liepų alėjoje, nuostabiai dekoruotas ir net 55 metrų ilgio, dekoruotas beveik 100 žvakių ir 15 pakabintų sietynų. Fantastiško grožio obuolių ir gėlių dekoracijos per visą stalą stebino viso vakaro metu. Vakarienės patiekalus mano mėgstamiausias šefas Ernestas Viršilas derino su Gintaro Sino vynais.

Vakarienės meniu:

Įsimintiniausi vakaro patiekalai buvo kuprė bei desertas. Niekada nemaniau, kad iš kuprės galima padaryti tokį gėrį, nekalbant jau apie obuolius. Deserto receptą iš šefo išviliojau, bet pasidalinsiu tik tada, kai išbandysiu jį savo virtuvėje. Gaila, kad patiekalų nuotraukų neturiu, nes vakarienė vyko jau sutemus, tad fotografijos būtų nepavykusios be blico, o jo nepasiėmiau. Vienok, seniai beturėjau tokią skanią ir gražią šventę už ką nuoširdžiai dėkoju organizatoriams.

Šiame įraše panaudotos mano ir renginio organizatorių nuotraukos.

P.S. žinot, galit mano nuomone ir netikėti, bet Kaune man nėra geresnės vietos eiti pavalgyti nei Monte Pacis. Geriausias komplimentas, jei rekomenduoju paprastiems eiliniams pažįstamiems, kurie įprastai nesilanko restoranuose, o apsilankę Monte Pacyje susižavi, sugrįžta ir atsiveda savo kolegas ar draugus. Viena tokia moteris, išbandžiusi degustacinę vakarienę, po poros savaičių skundėsi, kad po apsilankymo Monte Pacyje jai visur kitur tapo neskanu. Žinau, kad po tokių įspūdžių ji jau organizuoja savo ir kolegų vakarienę būtent tenai.

Valio produktai be laktozės

Vieną smagią dieną man parašė Valio atstovė ir pasiūlė išbandyti visokiausią gėrį. Gavau dovanų:

trijų skonių jogurtus: braškių, šaltalankių ir slyvų
kefyrą
trijų skonių varškės: be nieko, karamelinę ir persikinę
grietinėlę
pieną

Šiam gėriui įvertinti pasitelkiau visiškai objektyvius sutvėrimus - savo vaikus. Nes jei jiems neskanu, tai gali ir su kirviu vaikytis, nevalgys, nors tu ką. Nors nebandžiau, nes ir kirvio neturiu, kas žinoma pataisoma, bet nemoralu būtų.

Mano brangieji sutvėrimai puolė ant jogurto kaip skėriai ir štai jų įvertinimai:

Pirma vieta. Vaikas Nr. 1. Šaltalankių jogurtas, vaikas Nr. 2. Slyvų jogurtas

Antra vieta. Vienbalsiai: braškių jogurtas

Trečia vieta: Vaikas Nr. 1. Slyvų jogurtas, vaikas Nr. 2. Šaltalankių jogurtas

Kaip matote, balsai pasiskirstė skirtingai. Ką gi, mano balsas - man labiausiai patiko braškių jogurtas, tada slyvų ir galiausiai - šaltalankių. Konsistencija puiki, skonis labai geras, patiko, kad braškiniame ir slyviniame jogurte yra grūdai, kurie labai skaniai kramtosi, atrodo netgi kaip riešutukai.

Kefyrą išgėriau pati viena, tad teks patikėti mano žodžiu. Iš tiesų, kefyrą aš naudoju iškrovos dienoms - tada nevalgau nieko, tik visą dieną gurkšnoju kefyrą, vandenį ir karštus gėrimus. Atvirai pasakius, nuo lietuviško kefyro man pučia pilvą, tad nedžiugina. O šitą gėriau ir nieko - visą dieną jaučiausi soti, laiminga ir ramiu pilvu. Nuoširdžiai patiko. Tikrai pirksiu dar ir dar.

Grietinėlė - plakasi nuostabiai, skonis puikus, neturiu ko prikišti visiškai. Tikrai pirksiu, kai reikės didesnio kiekio, nors ir šiaip, atidarius puikiai išsilaikė gal 5 dienas.

Pieno gėrimas - visiškai normalus, neturiu jam jokių pastabų, nei priekaištų. Galbūt tiems, kuriems aktualu, kad jis be laktozės, tai turėtų būti puikus sprendimas. Man asmeniškai jokio skirtumo. Kepiau blynus su juo, pyliau į kavą - viskas gerai.

Varškė: naujiena man buvo karamelinė varškė, mano šeimoje varškę valgo tik sūnus, tad jis ir sakė, kad tai "išskirtinio skonio produktas, kurį pirkčiau dar kart" - citatos pabaiga. Kitos varškės skanios ir mielos. :)

Iš esmės, labiausiai mane sužavėjęs šio krepšelio produktas - grietinėlė. Kaži ar būčiau ją pastebėjusi be šių dovanų. Labai patiko ir kefyras, per iškrovos dienas - nuostabu!

Ačiū Valio už geresnį jūsų produktų pažinimą - man buvo malonu jus ragauti!

2015 m. rugpjūčio 22 d., šeštadienis

Mano virtuvės įrankiai

Vis ruošiausi parašyti įrašą apie savo virtuvės įrankius, bet kurių neįsivaizduoju savo maisto ruošos. Kai kuriuos iš jų gavau dovanų, kai kuriuos pirkau pati, bet patikėkite – jie būtini! Aišku žmonės apsieina ir su vienu nepagaląstu peiliu, bet ne aš. Na jei kam nors mano patarimai padės – būsiu more than happy. Aišku čia tik dalis mano virtuvės smagumų, bet turbūt pati reikalingiausia dalis.

Taigi:

Visų pirma aš turiu lentelę su keičiamais paviršiais, kas yra labai gerai, nes juk reikia vieną paskirti mėsai, kitą žuviai, trečią visokiems kitiems dalykams ir panašiai. Be to, ji pakankamai didelė, kad ant jos galėtum pjaustyti iškart daug dalykų. Dovanota Fiskars.

Antra, stovas su įvairiausiais peiliais. Tiesa, labai patogu tai, kad iš šono yra magnetas, o kadangi turiu vienu peiliu iš tos serijos daugiau, tad tas papildomas gali tilpti prilipdytas iš šono. Labai patogu! Naudoju visus visutėlius peilius, kurie yra rinkinyje. Dovanota Fiskars.

Kadangi mano vaikai mėgsta picą, o man ją iškepti visiškai nesunku, ypač turint duonkepę, kurioje užmaišau tešlą, tad labai naudojamas yra picos peilis. Pirkau jį Sangaidoje, kartą galandau su peilių galąstuvu ir jis puikiai veikia.

Negaliu apsieiti be silikoninės mentelės, turėjau kelias Tuperware, bet kažkodėl jos man greitai susigadino. Todėl nusipirkau paprasčiausią Senukuose ir ji puikiai veikia jau kokius pusantrų metų tikrai. Pyrago tešlą ar kremą su ja galima išimti taip, kad indo beveik nereikia plauti.

Žnyplės. Su jomis vartau kepsnelius keptuvėje, imu spagečius iš dubens ir kitokius dalykus. Superinis ir būtinas įrankis. Pirkau Maximoje.

Victorinox daržovių skustukas. Esu turėjus kalną visokiausių skustukų, bet šitas... Šitas vienintelis geras skustukas. Visų pirma todėl, kad jis labai patogus naudoti, daug geresnis nei tie, kurių ašmenys yra ne lygiagrečiai rankenos, o skersai. Su tokiais labai lengva įsipjauti, o šitas pakankamai saugus. Be to, jis skuta su smulkiais dantukais, tad daržovės paviršius būna lengvai pašiauštas ir ji neslysta rankose. Apie viską pagalvota, iš tiesų. Dovanojo Victorinox.

Japoniška mandolina su keičiamais peiliukais. Parsisiunčiau ją iš Japonijos per Amazon prieš mėnesį ar pan. Mano agurkai iš jos išlenda plonyčiais ir nuostabiais griežinėliais, kokių dar niekada neturėjau. Aišku ir visi kiti dalykai! Kainavo iki 30 € (tokia pati Sangaidoje kainuoja apie 144 €).

Silikoninis šepetėlis. Su juo tepu bandeles kiaušinio plakiniu prieš kepant ar iškepusį pyragą su glaistu. Dovana iš Kanados.

Stiklainių dangtelių atidarytuvas. Žinot kaip būna – kai bandai atsukti stiklainį iš pradžių dešine, po to kaire, po to bandai peilio geležtę pakišti. Tada sugadini dangtelį ir išvis susinervuoji. Va šitas daiktas visada išgelbėja, o tiek dangtelis, tiek stiklainis lieka sveiki ir naudotini. Pirkta Sangaidoje.

Specialus piltuvas stiklainiams. Žinot, kai darote žiemai visokiausius dalykus ir juos reikia supilti į stiklainius, apvarvinate ir stiklainius, ir stalą – tada šitas daiktas yra tiesiog puikus pagalbininkas. Platūs kraštai ir didelė ertmė. Kažkas padovanojo.

2015 m. liepos 7 d., antradienis

Expo 2015 - vieta, kur šalys turi pasirodyti geriausiai

Šis įrašas apie Expo 2015 – parodą, kurioje daugiau nei 100 šalių pristato save maisto tema. Teko ir man apsilankyti Milane ir apeiti šiek tiek parodos – šiek tiek, nes jos mastai didžiuliai, pamatyti kiekvieną paviljoną neužtektų ir savaitės laiko. Juolab pačiuose populiariausiuose reikia ir eilėse pastovėti. Beje, galvojau, kad ragausiu pasaulį parodoje, tačiau teko nusivilti – niekas niekur nevaišino, na beveik niekur. Išimtis buvo kumysas Kazachstano paviljone ir šokoladas Belgijos paviljone, na dar ir netyčia papuoliau į vieną degustaciją. Bet apie viską po truputį ir su nuotraukom.

Iš tiesų pati Expo 2015 paroda yra 184 dienas (nuo gegužės iki lapkričio) trunkantis renginys, kuriame šalys pristato savo kultūrą, mokslą, tradicijas, maistą – mat parodos tema ir šūkis yra „Feeding the Planet, Energy for Life. Food“. Jei parodoje būsite tik vieną dieną, geriausia iškart susidaryti sąrašą, kurių šalių paviljonus būtinai reikia pamatyti, nes pėsčiomis kulniuojant per milžinišką parodos plotą, vien ėjimui tenka praleisti milžinišką kiekį laiko. Beje, reikia nepamiršti, kad į parodą patekti taip pat laukia eilė ir patikra kaip lėktuve – su visais skaneriais ir daiktų tikrinimais.

Ką gi pamačiau aš? Kadangi mano buvimas parodoje buvo susijęs su darbu Lietuvos paviljone, laiko nuo darbo liko ne tiek ir daug. Šis mano reportažas yra niekaip su darbo funkcijomis nesusijęs, o laikas, skirtas kitų paviljonų lankymui, buvo po darbo valandų. Tad čia išreikšta nuomonė yra tik mano asmeninė.

Visų pirma, verta pamatyti Kazachstano stendą – jis gan arti nuo parodos įėjimo, o prie jo visada būna eilės, tad geriausia skubėti ir būti pirmame sraute, kuris ten pateks. Išties, kai kurios šalys protingai kiekvieną lankytoją priverstinai „pamaitindavo“ savo informacija. Taip elgėsi ir Kazachstanas, t.y. surenka srautą žmonių (30-50 galvų), suleidžia juos į pirmąją salę, uždaro duris ir niekur tu iš ten neištrūksi, kol tau privalomos programos neparodys ir neatidarys kitų durų. Tad pas juos pirmoje salėje gali pamatyti įspūdingą filmą apie Kazachstano istoriją, meistriškai sujungtą su gyvu paišymu smėliu. Antroje salėje – didžiulis 3D kino teatras, kuriame ir kėdės sukinėjasi pagal filmą. Toliau jau ekspozicija su baseinu pilnu gyvų eršketų, kumyso degustacija ir kitais dalykais. Įspūdingai padirbėta – o už dviejų metų (2017) Astanoje bus Expo apie ateities energetiką, tad tikėtina, kad bus tikrai didelis VOW.

Kitas vertas dėmesio paviljonas – Jungtinių Arabų Emyratų. Paviljonas, sukonstruotas kaip 12 metrų aukščio smėlio kopos, su įspūdinga ekspozicija ir privalomu filmu apie šalies istoriją, kylančius iššūkius ir maisto kaip ištekliaus mažėjimą. Tokia pačia tematika, tik daug konceptualiau, veikia ir Šveicarijos paviljonas. Šalis pasistatė keturių aukštų pastatą, prikimšo jį visą Alpių druskos, Nescafe, vandens, kuriuos paviljono lankytojai gali imti ir neštis. „Imk kiek nori, bet palik kitam“ – sako jie, juk maisto pasaulyje mažėja. Kuo daugiau žmonės išsineš, tuo mažiau liks kitiems, o iki parodos pabaigos, šveicarai neketina papildyti pastato, matyt pabaigoje jis stovės tuščias ir liūdnas.

Verta apsilankyti Vokietijos paviljone - įeinant gauni tokią perpus sulektą kartono lapą su pritvirtintu popieriumi viduje, kuris pasirodo kažkokiomis magiškomis technologijomis tampa tavo planšete ar kažkuo panašiu. Nesupratau, kaip tai veikia, bet buvo labai įdomu. Tą kortelę laikai atverstą ties pažymėtu daiktu ir joje užsidega informacija, kurią gali naršyti visaip tą kartoną pasukdamas.

Apie Lietuvos paviljoną. Liūdna, bet, man rodos, mes niekada neišlipsime iš drovios agrarinės šalies įvaizdžio. Kaip visada, viskas drovu, kuklu, jokiu išskirtinumu pasigirti nepavyksta. Ir be abejo, tie patys „Berneliai“ su savo tradiciniu maistu, jokių net užuomazgų, kad Lietuvoje yra puikaus maisto, ingredientų, išmanių šefų, patiekalų, prilygstančių sukurtiems šefų iš stiprių Europoms šalių. Tiesa, kava pas juos buvo dieviška, bet vėlgi – aparatus ir kavą jie ėmė iš Italijos. Iš esmės, man šiek tiek buvo gėda. Ach, galiu pagirti tik už tai, kad gidus turėjome vietinius, t.y. lietuvius, kurių dauguma mokėjo itališkai. Kitos šalys daugiausia samdė italus ir apmokė juos pristatyti save – deja, net arabų paviljone lankytojus pasitinka vietiniai italai, bet argi jie gali tikrai reprezentuoti šalį? Keista, bet anglų kalbos parodoje ne tiek ir daug, vyrauja italų, italų, italų!

Visa kita nuotraukose ir jų komentaruose.

Lietuvos paviljonas:

Lietuvos paviljonas

Vytauto Karčiausko "Lašas" - turbūt populiariausia Lietuvos paviljono vieta

Lietuvos paviljone eksponuojamos Ramūno Danisevičiaus nuotraukos (užskaitau!)

Lietuvos paviljono baltoji - ateities - salė

Lietuvos paviljono tamsioji - praeities - salė su interaktyviais ekranais

Parodos pabaigos net nesimato - gerai, kad pagrindinis kelias dengtas, nes saulės kepiname kelyje galima ir nusilpti

Eilė prie Brazilijos paviljono (neapsilankiau, visada buvo eilės)

Vietnamo paviljonas

Bangladešo paviljonas

Labai šviesus Korėjos paviljonas

Nepamenu kur, tačiau tas pats lašo motyvas, kaip ir Lietuvos paviljone

Kai kurie atsivežė didžiulius robotus

Ir rodė su jais išmanius maisto vaizdus

Puodynės dugnais į viršų ir jose projektuojami patiekalai

Kitoks būdas parodyti civilizacijos išdavas

Kinijos paviljono išorė

Urugvajus pasipuošė malkomis

Pavalgyti Expo brangoka, šitas hamburgeris paprastam lankytojui kainuoja 10€

Vietnamo paviljonas iš išorės rudas ir medinis...

o viduje labai spalvingas ir su nacionaliniais šokiais

Belgijos paviljonas buvo labai apie šokoladą

Šokolado meistras su užburiančia šypsena. Norėjau jį dar kart aplankyti, bet nespėjau

Belgijos juvelyrikos menas - čili pipirų apyrankė

Koljė su kavos puodeliu

Smidrų karūna

Austrių kolje

Nepalo paviljono dalis - paviljonas buvo tuščias, jame tik pastatyta didžiulė aukų dėžė žemės drebėjimų nuniokotai šaliai. Teisinga!

Aš Nepalo paviljone

Čekų paviljonas - populiarus tuo, kad jame buvo galima atsigaivinti. Labai protingas sprendimas.

Batai Expo suvenyrų parduotuvėje. Gaila nepirkau, nes buvo tokie pobrangiai...

Jungtinių Arabų Emyratų paviljonas. Tądien nepatekom, nes tie visi besiburiuojantys, tai apsauginiai ar kažkas panašaus, nes jame nuo ryto lankėsi svarbi šalies delegacija ir paprastų lankytojų neleido.