Nuostabiai saulėtas ir gražus ruduo papuolė - ar norit pasiginčyti? Netikiu. Kiekvienąkart grįždama namo matau štai tokį rudeninį grožį.
Otokiu metu laiku, reikia kažko tikrai sotaus ir saulėto - kad nebūtų liūdna, jog anksti temsta, kad nebūtų sunku dirbti, tiesiog, kad būtų jauku. O tai - maistinga, skanu, dingsta akimirksniu... Saulėgrąžos su medumi. Sakysit, nejaugi? Ha, pasidarykit.
Saulėgrąžos su medumi
Tereikia stiklinės gliaudytų saulėgrąžų (pas mano malūnininką tik 7 lt/kg) ir didelio šaukšto medaus.
Sausoje keptuvėje pakepiname saulėgrąžas visąlaik maišant, kol skaniai paskrus. Suberiame į dubenį ir įkrečiame šaukštą medaus. Maišome, kol medus sušilęs gražiai pasiskirstys po saulėgrąžas. Kai atvės, saulėgrąžos apstings ir galima bus atsilaužti gabalėlius ir sukramtyti prie kavos. Dingsta nespėjus ištuštėti kavos puodeliui. (Atsiprašau - fotografuota su mobiliu telefonu - prie kavos puodelio.)
Ir prie progos norėjau rekomenduoti man pastaruoju metu be proto patikusį raudoną vyną - nebrangus, bet sodrus, ryškaus juodųjų serbentų skonio - Tormenta 2006 (Chile). 100 % Cabernet.
Prieš savaitę gavau pakvietimą apsilankyti „Vapiano“ – itališkos dvasios restorane Vilniuje, prekybos centre „Europa“. Dvejoti atsakant neleido tai, kad jame jau esu buvusi – ir man ten patiko! O pasiūlymas pačiupinėti jų virtuvę iš arčiau, iš vidaus tikrai nenukrenta man kasdien į pašto dėžutę. Taigi, keturios merginos: Jovita iš PinkCity, Indrė iš GP Magijos ir Jurga iš Savaitgalio rendez-vous susitikom skaniam vakarui.
Pirmąjį „Vapiano” restoraną 2002 m. sumanė atidaryti vienas vokietis, dirbęs McDonald restorane – jo idėja buvo atidaryti greito maisto restoraną, kuris vis dėlto gamintų sveikai. Tam išties tiko itališka virtuvė bei jos patiekalai: pizzos bei pasta. Vapiano – tai pasaulinio tinklo restoranas, kol kas vienintelis Lietuvoje, nors mano ausis pasiekė gandai, kad antrasis bus Kaune. Kada – restorano atstovai neišdavė. O gaila, labai laukiu.
Restoranas iš kitų restoranų išsiskiria išties daug kuo. Visų pirma tuo, kad restorane padavėjų nėra - įėjus gaunate kortelę, kurioje sukaupiama informacija apie jūsų suvalgytus patiekalus ir išgertus gėrimus. Išeidami kortelę grąžinate kasininkei ir su ja atsiskaitote. Na kažkas tokio kaip vietinės reikšmės banko kortelė.
Antrasis išskirtinumas – atvira virtuvė. Užsisakę patiekalą jūs matote praktiškai visą jo gaminimo procesą, kuris užtrunka tik keletą minutėlių. Ar tai greitasis maistas? Ir taip, ir ne. Taip – nes pagaminama labai greitai. Ne, nes pagamintas maistas iškart atiduodamas klientui - nieks jo nedžiovina šilumą išlaikančiose lentynose, kol bus nupirktas. Ne, nes naudojami tik kokybiški produktai, iš kurių pagaminamas patiekalas per tokį trumpą laiką todėl, kad naudojamos specialios indukcinės viryklės, wok’ai bei akimirksniu reguliuojama temperatūra.
Virtuvės vadovas Tomas Pipiras daug pasakojo mums apie produktus, kokybę, patiekalus, neišduodant receptūros, nes ji griežtai saugoma. Makaronai gaminami tik iš semolinos ir vandens, restorane yra nuosavas makaronų fabrikėlis, kuriam vadovaujantis jaunas virėjas akivaizdžiai su meile gamino makaronus ir dėliojo juos prie svarstyklių. Mat kiekvieną porciją sudaro 180 g makaronų ir jie jau būna susverti į specialius indelius. Indeliai tada atsiduria už virėjų nugarų, patogiai laukdami savo eilės ir savo padažo.
Kiekviena porcija klientui gaminama atskirai, jam stebint ir su juo bendraujant. Išties, vienas iš pagrindinių personalo atrankos kriterijų yra komunikabilumas. Virėjas, gamindamas klientui patiekalą, turi sugebėti su juo pabendrauti, sužinoti, ar klientas mėgsta aštriau, ar švelniau, su česnaku ar be ir pan. Gal netgi pajuokauti ar priversti nusišypsoti. Na, pats virtuvės šefas sudarė linksmo ir labai bendraujančio žmogaus įspūdį. O dar ta pavardė.. mmm :). Beje, jis prisipažino, kad išties mėgsta aštrų maistą.
Taigi apžiūrėjusios visą procesą, gavome ir pačios pažaisti virėjus. Aš pasirinkau gaminti Pesto pastą. Pesto padažą gamina restoranas pats sau, tad jis visada šviežias, be to, žiauriai skanus ir kvapnus. Fotografuoti laiko nebuvo, nes gaminimo procesas labai greitas ir nėra kada atsitraukti nuo keptuvės - kitaip padažas gali sudegti. Taigi visų pirma alyvuogių aliejuje pasikepiname pinijų (ar kitaip kedro riešutų, bet tik ne indiškų), kartu su jomis galima įsidėti ir aštrios paprikos, jei mėgstate aštriai. Tada dedame kaušelį pesto, išjungiame ugnį ir išmaišome. Kvapas pasklinda dieviškas... Išvirtus makaronus suberiame į padažą ir gerai išmaišome. Dedame į lėkštę ir užbarstome tarkuoto kietojo sūrio. Puošiame baziliko lapeliais. Tai iš tiesų TAIP paprasta. Ir be proto skanu.
Kol valgėme savo pasigamintus patiekalus, kalbinome virtuvės šefą ir restorano vadovę, jie pasakojo apie gyvąjį alyvmedį viduryje restorano ir kaip kas rytą jį pakalbina ir paglosto, mat jis neypač džiaugiasi savo padėtimi. Pasakojo apie kasdien atvežamus lietuviškus bazilikų vazonėlius, kurie puošia kiekvieną stalą ir juos galima skabyti ir dėti į savo patiekalą. Pasakojo apie rankomis kočiojamas picas bei nuostabiausią čyzkeiką Vilniuje – žinau, pati ragavau kelis kartus. Desertui mus juos ir pavaišino. Taip pat ir tiramisu bei panna cota, visa tai buvo tikrai įspūdinga.
Beje, visi indai iš Villeroy & Boch - funkcionalūs, baltutėliai - tokie, kokius norėčiau turėti namuose. Bet Vapiano ir galima jaustis kaip namie, prie kiekvieno stalelio yra rozetė kompiuteriui, gali sėdėti kiek nori ir netgi žiūrėti filmą per savo kompą, sako, klientai taip kartais daro... Apsilankykite ir Jūs ;)
Vakar su vaikais lankėmės Cornish-Rex veislyne "Agnus". Vajej vajej kokie faini katinėliai: ausys stačios, akys plačios. Šita pilka gražuolė žaliom akimis (apačioje per vidurį) apsigyvens pas mus po poros savaičių. Bet dar yra visa krūva katinėlių, kuria laukia namų, štai kokia puokštė:
Po bjaurios dienos, kai nuo streso, skubėjimo, lėkimo nesinori išvis nieko, nei valgyti, nei bendrauti, tik užsidaryti ir pasislėpti, padeda geras filmas. Filmą šitą draugė man dar vasarą davė, o aš pusę rudens marinavau... O būč žinojus... Bet reikiamą akimirką jį atradau ir vakaras pasaldino dieną. Filmas sukurtas pagal populiarias vaikiškas knygas apie mažąjį Nikolia. Veiksmas vyksta 50-aisiais - labai faina veikėjų apranga, šukuosenos, interjerai. Tai komedija, kuri iš tiesų juokinga. Jei jau aš juokiausi balsu, būdama absoliučiai sušiktos nuotaikos, tai tikrai yra komedija. Nepernešu komedijų, kurios yra nejuokingos ar kuriose juokeliai yra labai kvaili. Šita kitokia. Šilta jauki komedija. Siužetas: pagrindinis veikėjas berniukas Nikolia sunerimsta, kad jo tėvai (pagal visus klasės draugo nupasakotus požymius) ko gero ketina susilaukti mažylio, o jį, kaip nebereikalingą, palikti miške. Tad jis ieško būdų, kaip išspręsti šitą situaciją padedamas savo klasės draugų. Būdai, savaime suprantama, originalūs. Šiaip akivaizdžiai filmas labai puikiai sudėliotas, kiekviena smulkmena apgalvota, personažai labai ryškūs, charakteringi. Būtina pamatyti, net jei vaikų neturite. IMDB reitingas - 7. (o tai daug!) Knygų ir filmo tinklapis
Tinklalapyje "Pinigų karta" rašiau apžvalgą apie visai neseniai atsidariusią vyninę Kaune.
Gurmė
Atradau sau mielą naują vietą vakarojimui, nors buvau tik keletą kartų, visada buvau sutikta lyg sena miela draugė. Kai visi tokie susvetimėję aplink, kai darbe tame pačiame koridoriuje dirbantys žmonės nesisveikina (patikėkite, man taip buvo), kai į mane besisveikinančią parduotuvėje žiūri kaip į kvaištelėjusią – tai juk retenybė. O jei dar šiaip sau pavaišina šlakeliu vyno, kaip gi nesistebėsi. O pasirodo būna ir taip.
Šiandien, sunkųjį pirmadienį, būtinai reikėjo pasigerint. Nežinau kaip jums, bet man po ramaus savaitgalio pirmadienį gana sunku įsivažiuoti į darbus, todėl pietus mėgstu praleisti taip, kad truputį atitrūkčiau ir atsipalaiduočiau. Šįkart tai iš tiesų pavyko.
Prigriebusi kolegę, kuri po pietų pareiškė, kad jei ir neišmokysiu jos gaminti, tai apie maistą tikrai sužinos nemažai, nusiskubinau į „Gurmė“.
Kažkada, kai tik pradėjau domėtis maistu, jo gaminimu, nežinojau nei kas yra gurmė, nei kas gurmanas, ir man vienodai paišė. Vienok dabar, dabar yra kitaip.
Ne tik todėl, kad žinoti daug man patinka, bet ir todėl, kad susidomėjimas tuo, ką ir kaip gaminti, ką pirkti ir valgyti dabar tapo madingas.
Todėl ir aš renkuosi būti gurmė, o ne gurmanu. Ir ne tik todėl – gurmė tikrai atitinka mano filosofiją: mėgstu ragauti, kalbėti apie maistą, mėgautis juo, rinktis atidžiai ir skanauti. Tad ir „Gurmė“ – mano vieta.
Vyninė „Gurmė“ – pačioje senamiesčio širdyje, prie pat Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos, jaukiame skliautuotame raudonų plytų rūsyje. Restorano savininkas, virėjas ir someljė – nuostabiai svetingas, nuoširdžiai pasitinkantis kiekvieną svečią šypsena ir nors keletu draugiškų frazių. Manęs, deja, keletu neužganėdinsi, tad sužinojau šiek tiek daugiau: vyninėje galima ne tik papietauti ar pavakarieniauti, bet ir įsigyti sūrio, vyno, šampano, prieskonių ir pan. Vynų pasirinkimas tikrai didelis, nors savininkas minėjo, kad visko to, ką jis norėtų matyti savo lentynose, dar neturi – ir vietos mažai, ir norai dideli.
O noras turėti savo vietelę gimė iš svajonės pritaikyti savo žinias ir išmonę – vyninės šeimininkas užaugęs vos ne ant mamos virtuvinio darbastalio, pats gaminantis namuose kasdien, baigęs someljė mokslus, tad natūralu, kad toks projektas sukosi galvoje.
Betgi ragaukime! Su kolege išsirinkome skirtingus patiekalus (talijos lieknumo dėlei tik antruosius), buvo patikintos, kad šios dienos sriuba tikrai yra verta ragavimo. Bandėme nepasiduoti, tačiau šefas maloniai pasiūlė padalinti porciją per pusę – sutikom, velniop tą talijos centimetrą. Tądien buvo siūloma kreminė (trinta) brokolių sriuba.
Ją pateikė su duonele bei sviesteliu, žinoma, sviestui tepti buvo padėtas specialus peilis. Sriuba švelni ir išties gardi, kaip ir buvo žadėta.
Nunešdama sriubos lėkštes, padavėja tarstelėjo, kad sulauksime kitų patiekalų už poros minučių. Taip ir buvo, o man patinka pažadai, kurie išsipildo. Tik padėjus lėkštes, vėl sulaukėme šefo dėmesio, jis pasiūlė pavaišinti šlakeliu vyno: kolegei prie žuvies balto, man prie jautienos – raudono. Palinksėjom, aha, norim!
Nors sako „na chaliavu i uksus sladkij“, arba „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“, šita taisyklė čia visai negalioja – jei vaišino, tai tikrai kokybišku ir derančiu prie maisto vynu, abi tą pripažinom.
Mano jautiena (iš limuzino jaučio mėsos, sako ji daug minkštesnė ir skanesnė nei įprasta jautiena) buvo minkštutė, tirpo burnoje. Gal padažas šiek tiek per riebus mano poreikiams, bet šeimininkas patikino, kad jis gamintas sviesto pagrindu ir turi toks būti.
Su saulėje džiovintais pomidorais, bulvytėmis – buvo gardu. Toks jausmas, lyg ruošta sau, ruošta su meile, kaip namie…
Deserto teks eiti kitąkart, nors porcija nebuvo labai didelė, bet tikrai soti.
Tiesa, pietų metu kainos šiek tiek mažesnės nei vakare. Aptarnavimas vyninėje man paliko tikrai gerą įspūdį – jis buvo šiltas, nuoširdus ir dėmesingas. Indai bei įrankiai – skoningi ir patogūs.
Jei netyčia tektų ilgiau palūkėti maisto, visada yra ką nuveikti – apžiūrėti vyno lentynas (staleliai yra sustatyti visai prie pat vyno), perversti specializuotos spaudos apie vyną bei maistą, pasidairyti po krautuvėlę, ar galų gale pakalbinti šeimininką, jam bendravimas sekasi puikiai!
Vėl grįžtu prie filmų žiūrėjimo - lietingas oras liepia vakarus praleisti namuose. Pažiūrėjau The Shipping News - 2001 metų filmas, vaidina visa žvaigždžių krūva: Kevin Spacey, Julianne Moore, Judy Dench and Cate Blanchett. Režisierius - Lasse Hallstrom. Stiprus filmas, graži gamta. Šį filmą turbūt geriausiai iliustruotų toks pasakymas: viskas, kas nutinka, tai tik į gerą. Net ir blogi, skausmingi patyrimai padaro mus tuo, kas esame, išmokina mus kažko, praturtina, subrandina ir užaugina. Reikia pamatyti.
Šįmet akivaizdžiai buvo moliūgų metai: jų užaugo daug ir tokių visai visai nemažų. Prapjovus moliūgą, reikia jį skubiai doroti (ilgai nestovi, o šaldytuve vietos nėr...), tai aš jį greitai dalinu į kairę ir į dešinę bei darau visokiausius patiekalus. Šįkart buvo moliūgų sriuba, daržovių troškinys su moliūgais ir moliūgų duona pagal Sonatina. Ji man patiko, bet kitąkart dėsiu į pačią tešlą įvairiausių žolelių, man norėjosi ryškesnio skonio. Bet moliūgo panaudojimui puikus receptas. Duona susivalgė ir nė ženklo neliko. Beje, tokį niūrių rudeninį orą ši duona laaabai pagerina savo linksma saulėta spalva. Nes kitaip dar galima užsidepresuoti: šalta, nešildo, lyja... (vietoj daugtaškio prašau įsivaizduoti poriebį keiksmažodį). Ir prie viso šito baisumo mane ištiko dar didesnis baisumas: mano mielasis rožinis telefonas išsimaudė klozete. Gal ir galima džiaugtis, kad prieš atliekant gamtinius reikalus, tačiau net ir šis faktas nepadėjo. Jis mirė ir niekas jo nebesutaisys. Labai tikiuosi, kad artimiausiu metu turėsiu naują telefoną, tik deja jis nebus rožinis. Et, teks aplipdyt swarovskiais (nors taip norėčiau panėšėti į fyfą, mat kažkodėl pastaruoju metu man vis kas nors pasako, kad esu baisiai griežta, fyfos gal nebūna griežtos, a?).
Bet kepkime duoną, tiek to tos modernios technologijos...
Moliūgų duona (paspaudus nukeliausime į Sonatinos receptą)
500 g moliūgo gabaliukų arba 300 g moliūgų tyrės
25 g. šviežių mielių
2 a. š. skysto medaus
500 g miltų
2 a. š. druskos
1 kiaušinio trynys + 1 v. š. pieno
2 v. š. moliūgų sėklų duonai pabarstyti
Užvirti didelį puodą pasūdyto vandens. Suberti moliūgo gabaliukus ir virti, kol suminkštės, apie 20 minučių. Nuvarvinti (skysčio neišpilti) ir pertrinti per sietelį ar sutrinti blenderiu. Tyrę ir paliktą nuovirą ataušinti iki kambario temperatūros (tai užėmė daugiausiai laiko).
Mieles sduėti į 60 ml palikto nuoviro (ar vandens, jei naudojate moliūgų tyrę). Supilti medų ir maišyti, kol ištirps.
Dideliame dubenyje miltus sumaišyti su druska. Viduryje padaryti duobutę ir supilti mielių mišinį, tuomet moliūgų tyrę.
Po truputį nuo kraštų įmaišyti miltus, kol gausis pakankamai standi lipni tešla. Jei tešla per kieta, įpilti kelis šaukštus moliūgų nuoviro (ar vandens). Jei per skysta - dar šiek tiek miltų.
Tešlą dėti ant miltais pabarstyto paviršiaus ir minkyti apie 10 minučių, kol ji taps lygi ir elastinga.
Dėti tešlą į švarų dubenį, uždengti rankšluosčiu ir kildinti, kol padvigubės, apie 1,5 valandos. Paminkyti ir leisti pailsėti 10 minučių.
Suformuoti duonos kepalą, dėti į aliejumi pateptą ar kepimo popieriumi išklotą kepimo skardą ir uždengti rankšluosčiu. Kildinti, kol padvigubės, apie 1 valandą.
Patepti duoną kiaušinio trynio ir pieno plakiniu, pabarstyti moliūgų sėklomis. Kepti iki 220° C įkaitintoje orkaitėje 10 minučių, tada sumažinti temp. iki 180 laipsnių ir kepti dar apie 30 min. Ataušinti ant grotelių. Skanaus! Aš tešlą ruošiau duonkepėje, tad tešlos ruošimo laikas buvo trumpesnis.
3 naktys ir 2,5 dienos. 5,5 balai malonaus laiko (iš 5). Vasara, karštis, atostogos ir greitas sugrįžimas į rudeninę realybę. Iš tiesų, tas pasibuvimas jau atrodo kaip sapnas atmerktomis akimis per pietų pertrauką besisukiojant darbo kėdėje. Bet turiu nuotraukas – jos man primins pasiplaukiojimą Sienna, blaškymąsi karštyje aplink Notre-Dame, minias žmonių prie Sacre Coeur – ten uždegiau žvakelę už save ir artimuosius beigi draugus, patikusį Mmmmm... vyną.
Keli man malonūs pastebėjimai apie Paryžių:
1. Mandagūs žmonės, tame tarpe ir vairuotojai. Nesvarbu, ar tu eini degant raudonai šviesai, ar prieš tavo nosį sustojo krovininis autobusiukas ir ramiai kraunasi, o jo aplenkti galimybės nėra – ne, ne, ne, niekas nemirksi, nepypsi ir neputoja. Ir kaip jie parkuojasi - lietuviams labai reikėtų pasimokyti. Iš abiejų pusių vos po mažą tarpelį, o jie sugeba ir išvažiuoti, ir įvažiuoti, ir pasistatyti lygiai lygutėliai.
2. Paryžiečių plaukuosenos – neįtikėtinai dažna atrodė, lyg būtų ką tik išėjusi iš kirpyklos. Visi plaukeliai vietoje, sustyguoti, suglotninti, išpurenti – nelygu šukuosena.
3. Sankryžos. Patenki į sankryžą ir nesuvoki, kur ir kaip sukti, mat susikerta kokios 6-8 gatvės...
4. Balkonai. Na, tie prancūziški – išraityti, išrangyti, visai kaip nėriniai. Nuostabaus grožio!
