Mano Italija

Net nespėjau parašyti apie Maltą, o jau pabuvojau joje antrąkart – grįžtant iš kelionės į Italiją. Laikau kumščius, kad tų kelionių būtų daugiau ir daugiau. Nauji žmonės, nauji skoniai, patyrimai ir nušvitimai – jie neleidžia nusibosti gyvenimui. Tada atrodo, kad iš tiesų gyveni, su visomis puikiomis pūslėmis ant kojų, lūžimu vakare akmeniniu miegu ir saldžiais prisiminimais. Šįkart vienok apie Italiją - šiaurinę jos dalį - Boloniją, Modeną. Visada sakydavau, kad norėčiau gyventi Viduržemio jūros regione – dabar žinau, kad puikiai galėčiau gyventi būtent Bolonijoje. O gal Modenoje. Bolonijoje, kur nereikia skėčio, nes visas miestas po pasažais, o perbėgti nuo vieno iki kito – tiesiog vaikų žaidimas. Arba Modenoje, kuri gerokai mažesnė ir labai jauki. O maistas... Mmmmm. Mi sono innamorato con l'Italia.

Kaži ką jie ten kabina?

Pirmą dieną atvykus, traukinys į Modeną. Tvarkaraštis sako: 21 minutės kelio iki Modenos - atrodo tiesiog ranka pamot. Netikėkit tuo, ką rašo itališki tvarkaraščiai, o ne. Traukinys vilkosi kaip aš ant dviračio veidu į vėją. Bet tuo geriau – galima buvo spėti pamatyti visus vaizdus už lango arba pavydėti prasilenkiančiam traukiniui, kuris prašvilpdavo kaip velnias ant ratukų. Taigi už geros pusantros valandos (nes išvažiuoti irgi vėlavo daugiau nei pusvalandį), jau Modenoje, sename mieste, berods, 12 amžiaus. Fantastiško grožio miestas, kuriame gyveno Luciano Pavarotti. O šiaip jis žinomas kaip variklių sostinė – čia įsikūrusios gamyklos gamina variklius Ferrari, Maserati, Lamborghini ir kitiems. Iškart iš čia peršoksiu į tą dieną, kai turėjau galimybę aplankyti Lamborghinį gamyklą ir muziejų. Kaip ir visose reikšmingose vietose, mobilkės ir fotoaparatai keliauja į rakinamas spinteles ir lieka tik įspūdžiai galvoje. Viskas apie carbon fibre, autoclave, monocoque ir t.t. Žinau, "keikiuosi", tad tiesiog pasigrožėkite muziejaus vaizdais. Kurią mašiną rinktumėtės jūs?

Po ekskursijos – dušas, šviežias makiažas, kokteilinė suknelė – ir vakaras viename gražiausių pastatų - Palazzo Re Enzo. Tai buvęs kalėjimas, priešais nuostabų Neptūno fontaną - na iš vieno šono pažiūrėjus, jis gali būti visai pornografiškas, iš kito – tiesiog nuostabus be jokių užpakalinių minčių. Maistas buvo visiškai itališkas, o ir kompanija nusisekė nerealiai.

O kas liko man po šios kelionės? Nuotraukos, emocijos, šilti laiškai ir sms‘ai. Ir suvokimas, kad noriu ten atgal daug daug kartų. Važiavau jau mylėdama Italiją, nuvažiavusi tik pakursčiau savo meilę. Žinau, grįšiu.

Nauja Fiskars kolekcija 2014

Po dvejų metų #Fiskars vėl pasikvietė mane į savo naują peilių kolekcijos pristatymą - skani popietė vyko Kulinarijos studijoje. Turėsiu galimybę naujuosius peilius išbandyti savo virtuvėje ir pasakyti, ką aš manau. Iki šiol turėjau keturis Fiskars peilius: du iš gerokai senesnės kolekcijos ir du iš dviejų metų senumo kolekcijos. Labai įdomu bus sužinoti, ar naujoji kolekcija suras savo garbingą vietą mano virtuvėje. Bet čia ateityje - o dabar šiek tiek apie pristatymą ir Fiskars. 

Naujoji kolekcija išleista Fiskars kompanijai švenčiant 365 savo veiklos metus . Kolekciją lydi šūkis "All things, even the simplest, can be made smarter and better". Sutinku visapusiškai - netgi paprastus dalykus galima ir kartais netgi būtina patobulinti. Ne visada, bet kartais tai tikrai būtina. 

Kompanija Fiskars buvo įkurta 1649 metais, kuomet Suomijos amatininkai pradėjo gaminti geležies dirbinius. Dabar Fiskars - viena didžiausių pasaulyje vartotojų produktų namams, sodui ir laukui gamintoja. Fiskars produktai visame pasaulyje žinomi dėl jų funkcionalumo ir pažangaus dizaino, o įmonių grupė gali apsigirti tokiais prekės ženklais kaip "Gerber" ir "Iittala" (kurios indai yra nuostabūs ir aš apie juos karts nuo karto pavaikštau ratais bevarvindama seilę). 

Gaminys, kuris išgarsino Fiskars visame pasaulyje, buvo 1967 m. pradėtos gaminti žirklės oranžinėmis rankenomis. Šiandien Fiskars parduoda savo produkciją daugiau nei 60 šalių visame pasaulyje. 2012 m. Fiskars grynieji pardavimai sudarė 748 mln eurų, o joje dirba apie 4100 darbuotojų. Berods tai reikštų, kad vienas darbuotojas atneša daugiau nei 182 tūkst. eurų metinių pajamų. 

Kaip ir praeitą kartą kolekcijos pristatymas vyko kartu su šefu Deivydu Praspaliausku, kurio vaišes ragavome ir negalėjome atsiragauti. Duona su burokėliu sultimis ir karamelizuotų morkų kremu, lašišų užkandis su agurkėliais, skrebučiai su moliūgais, troškinys su vištiena, och.. Noriu ir vėl visko - ypač dabar, kai vakarais stengiuosi nevalgyti. Ta burokėlių duona... Deivydas sakė ,kad ji gaminama su alumi, alaus salyklu, kefyru, daug įvairiausių sėklų ir virtų burokėlių sultimis. Nerealiai traški plutelė, purus vidus - dieviška! (nebuvo net kada ją nufotografuoti iš to skanumo) 
Ačiū, Deivydai! 

Na ir šiek tiek nuotraukų:

Keksas su šviežiomis avietėmis

Neprisiruošiau sutvarkyti kelionės nuotraukų, kaip kad žadėjau. Palieku tai savo sąžinei - nors kam ta sąžinė reikalinga? Šiais laikais tai retenybė ir visai bereikalingas balastas. Gaila, kad vienok jį nešiojuosi. Tiek to, sąžinė sąžinei, yra gyvenime įdomesnių dalykų. 

Kuo gi gyvenau šią savaitę? Ofiso persikraustymu, naujais vaikų mokslo metais, smagiu pavakariu aviečių lauke ir dviem didžiuliais jų kibirais. Iš to gimė šis puikus aviečių keksas. Šiaip jau keksai ir keksiukai yra mano mylimiausia pyragų rūšis. Nors nemaniau, kad su tokiomis sultingomis avietėmis man pavyks jį pagaminti nesusmukusį ir gerai iškepusį. 

Receptas visiškai nekeistas iš interneto platybių. Bet negaliu nepasidalinti, nes tikrai jį dar panaudosiu, o juk man mano blogas yra kaip užrašų knygelė.

Keksas su šviežiomis avietėmis

(Receptas: The Telegraph)

300 g miltų
125 g sviesto
225 g cukraus
2 dideli kiaušiniai
115 g natūralaus jogurto
200 g šviežių aviečių + 2 šaukštai miltų
Keli lašai vanilės esencijos
2 šaukšteliai kepimo miltelių

Sviestą išsukame su cukrumi iki baltos purios masės. Po vieną įmušame kiaušinius ir įsukame juos į sviesto ir cukraus mišinį. Po to suberiame miltus su kepimo milteliais, supilame jogurtą ir vanilės esenciją. Išsukame iki kol tešla taps vientisa ir tolygi. 
Keksinę kepimo formą išklojame kepimo popieriumi ar ištepame sviestu. Sukrečiame šiek tiek daugiau nei pusę tešlos. Avietes sumaišome su dviem šaukštais miltų ir sudėliojame jas ant tešlos. Ant aviečių sukrečiame likusią tešlą ir išlyginame paviršių.
Kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 50 min. (iki sauso pagaliuko). 

Aptepimui:
100 g aviečių
3-4 šaukštai uogienių cukraus
Pabarstymui:
keli šaukštai cukraus pudros

Avietes su uogienių cukrumi paverdame apie 5 minutes. Atvėsiname - aptepimas turi sutirštėti vėsdamas. Aptepame keksą iš visų pusių. Ant viršaus barstome cukraus pudrą.