Visi turbūt žino, kad aš esu prisiekusi vyno mėgėja, tad kaip gi taip – viskis ir aš? Smalsumas smalsumas smalsumas... Kai pirmąkart išgirdau apie naują viskio barą Kaune, iškart ėmiau kalbinti drauges su manimi nueiti, deja, nė viena nesusigundė. Taip šita mintis su manimi pusmetį vaikščiojo, kol visai netikėtai vienas naujas pažįstamas prisipažino mėgstantis viskį, o aš, visai spontaniškai, pasiūliau nueiti į degustaciją. Nieko apie viskį nežinau ir nesigilinau, nes tai tiesiog nebuvo mano gėrimas iki šiol, bet!.. man patiko. Iš tiesų, labai patiko. Taip ir buvau girdėjusi, kad kas ten apsilanko, susidomi gėrimu. Vyno neiškeisiu į jį, bet kartkartėmis pasimėgauti – kodėl ne.
Viskio baras, vienintelis toks Lietuvoje kol kas, yra Kauno senamiestyje, Kurpių gatvės rūsyje. Jaukus, nedidelis, bet tikrai su charizma ir trauka. Į degustaciją publika susirinko labai įvairi, nuo kelių jaunuolių prisėdusių prie baro, į kuriuos žiūrint man labai knietėjo paprašyti amžių įrodančių dokumentų (ech, tas motiniškas įtarumas), bei blondinių merginų iki rimtų ir solidžių jaunuolių ir vyriškių. Judesių laisvės nelabai buvo, kadangi norėta sutalpinti kiek įmanoma daugiau žmonių, o tai šioks toks minusas mano akyse, bet vakarui šylant ir taurelėms tuštėjant, jis nunyko, netgi svetimi žmonės prie stalelio ar tarp stalelių susibendravo ir dalinosi įspūdžiais.
Iš pat pradžių mano susidarytas stereotipas apie viskio taures susinaikino totaliai – matytas vaizdas iš filmų, be abejo, amerikietiškų, kai viskis serviruojamas storo stiklo stiklinėse be kojelių bei plačiu dugnu, tapo visai netiesa. Viskį mums pilstė į grakščias išgaubtas taureles ant kojelių – labai moteriškos jos man atrodė, bet iš jų ragavosi ir uostėsi labai puikiai, viskio aromatas ir po valandos nuo degustacijos pradžios vis dar buvo stiprus.
Numatyta buvo degustuoti 4 skirtingų šalių, išlaikymo ir stiprumo viskius: Wild Geese Single Malt (Airija), Mackmyra Malt (Švedija), Wild Turkey 8 YO (JAV), Bowmore 15 YO Cask Strength, 56% (Škotija). Ant stalo radome tik tris, paskutinis buvo serviruojamas ką tik išpilstytas. Pirmieji du savo spalva ir skystumu buvo ganėtinai panašūs, šviesūs, vaisiško kvapo. Iš pradžių apžiūrėjome kokias kojeles ant taurės krašto palieka nutekėdamas viskis, jį pateliuskavus, tada ragavome gryną, po to su keliais (2-3) lašais vandens. Trečias viskis Wild Turkey buvo tamsesnis, tirštesnis ir sodresnio aromato. Įvardinčiau taip: pirmieji du buvo gerokai moteriškesni, šitas – vyriškesnis, solidesnis. Bet ketvirtasis... Mmmm... Tik pauosčius tampa aišku, kad geras daiktas – stiprus dūmų, durpių, netgi jodo kvapas, nuo pirmo gurkšnio tas kvapas užlipo man per visą nosiaryklę viršun ir ten pasiliko keletui minučių. Žavus pojūtis – norėčiau jo dar. Pojūčio ir viskio, žinoma.
Prieš išeinant, gavau pavartyti baro viskių kortą – labai stilingai apipavidalintas dokumentas, kuriame viskiai suskirstyti ne tik pagal šalis, bet net ir pagal kai kurių šalių regionus. Ir visada galima užsisakyti degustacinį viskių rinkinį už fiksuotą kainą, jų, jei neklystų, buvo net keturi variantai, nuo pigesnio, iki brangesnio. Tik tada nepajusite malonumo išgirsti Šarūno Karaliaus, baro sumanytojo, pasakojimų apie viskį, tam reikia ateiti į tokį vakarą, kuriame aš vakar ir buvau. Nuoširdžiai rekomenduoju!
2 komentarai:
O Dieve!!! Kazkada buvau prisiekus viskio myletoja...su ledukais ir soda :) Dieviskas tai gerimas. Ypac, kai nuotaika.
Ir moteriskas - su tam tikru temperamentu :)
Geras straipsnis.
o man kažkaip nesinorėjo to viskio skiesti... Grynas labiau patiko :)
Rašyti komentarą