Mano silpnybė - viskis

Viskį pamėgau gal prieš kokius 7 metus - tiesiog atėjo su branda. Bet matyt kaip ir dauguma dalykų mano gyvenime, nemėgstu švelnių, "moteriškų" viskių - mėgstu stiprius durpinius viskius. Iki šiol mano myliausias buvo Laphroaig, net nelabai svarbu kuris iš jų, dažniausiai turiu bent butelaitį 10Y, bet tiks bet kuris iš to paties gamintojo. Pamenu, kai pirmąkart jo paragavau, rekomenduota bičiulio. Dar net pavadinimo nesugebėjau dorai ištarti - kažkoks mistinis atrodė - bet skonis užbūrė iš pirmo paragavimo. Kaip aš sakau, šlakelis šio viskio yra geriau už bet kokį skaniausią desertą, o desertus aš mėgstu ir net labai. 

Prieš dvi savaites dalyvavau Vilniaus Viskio festivalyje. Visokie tokie renginiai, kaip šampano dienos, vyno dienos ar viskio festivaliai man leidžia atrasti naujus skonius ir pasižymėti, ką pirkdama tikrai nenusivilsiu. Aišku būna, kad išragauji labai daug ir jau po to nebelabai jauti skonį ir negali įvertinti, kiek gerai tai buvo. Bet vis tiek, po kiekvieno tokio renginio, aš parsinešu bent 2-3 pasirinkimus. Ne visada pavyksta surasti kažko labai ypatingo, o bet tačiau Viskio festivalyje man tai pavyko. 

Eidama, festivaliui nekėliau jokių ypatingų lūkesčių, tik gerai praleisti laiką su skaniais gėrimais. Kažkokia nuojauta tik iėjus paskatino mane pasukti dešinėn prie "Duoklė Angelams" stendo. Iš esmės, nors mano viskio gėrimo istorija nėra ilga anei plati, mane visada labiausiai traukia prie Škotiško viskio, o būtent prie Islay salos. Jei kada turėsite laiko, yra nuostabus filmas Whisky - The Islay Edition (2011), labai rekomenduoju pažiūrėti (galiu dalintis). Mažutė ta Islay sala, truputį daugiau nei 3000 gyventojų ir daugiau nei 8 viskio distilerijos. Nice, ar ne? Bet kuriuo atveju, pagrindinės 8 distilerijos: Arberg, Bowmore, Bruichladdish, Bunnahabhain, Caol Ila, Kilchoman, Lagavulin, Laphroaig yra filme. Viskiai iš Islay salos visada asocijuosis su jūra, durpėmis, nuostabia laukine gamta. Labai norėčiau apsilankyti Islay saloje.

Bet grįžkime prie to vow nutikimo. Nors tokiuose renginiuose reikėtų pradėti ragauti viskius nuo švelnesnio skonio iki aštresnio (kitaip švelnus nesijus), man taip nepavyko. Durpiniai viskiai paprastai turi jų durpiškumo matavimo balą. Mano mylimiausias Laphroaig laikomas labai durpišku viskiu, jo durpiškumo balas yra apie 40-50 ppm. Nukrypsiu... Kartą Viskio bare užsukau trumpam vienai taurei viskio, salė buvo tuščia, tik prie baro sėdėjo keli vyriškiai. Užsisakiau savo mylimo Laphroaig, barmenas įpylė ir paduodamas atsisuko į vyriškius ir sako - va žiūrėkit, yra moterų, kurios geria durpiškus viskius. Jiems vėliau išėjus, barmenas pasakojo, kad jie buvo nusipirkę viskio degustaciją ir durpiniai viskiai jiems buvo visai atgrasūs... Va prašom, kiekvienam savo. 

Taigi, tai ką paragavua Viskio festivalyje man nunešė viską - stogą, mano mylimą viskį, na viską. Niekada nebuvau ragavusi TOKIO viskio - tai pats durpiškiausias viskis pasaulyje. Pamenat, rašiau, kad Laphroaig yra 40-50 ppm durpiškas - vat Bruichladdich Octomore - 208 ppm! Sitprus, galingas, aštrus, fantastiškas! Gaila, kad jo kaina jau labai kandžiojasi. Bet gyvenime norėčiau kada turėti jo savo namuose.

Tiesa, ragavau ir tokių keistenybių kaip grikių viskis ar indiškas viskis (!), bet po Octomore iš tiesų niekas nebenustebino. O dabar šioks toks fotoreportažas (fotografavau tik tai, kas man iš tiesų buvo skanu).