Mano Italija

Net nespėjau parašyti apie Maltą, o jau pabuvojau joje antrąkart – grįžtant iš kelionės į Italiją. Laikau kumščius, kad tų kelionių būtų daugiau ir daugiau. Nauji žmonės, nauji skoniai, patyrimai ir nušvitimai – jie neleidžia nusibosti gyvenimui. Tada atrodo, kad iš tiesų gyveni, su visomis puikiomis pūslėmis ant kojų, lūžimu vakare akmeniniu miegu ir saldžiais prisiminimais. Šįkart vienok apie Italiją - šiaurinę jos dalį - Boloniją, Modeną. Visada sakydavau, kad norėčiau gyventi Viduržemio jūros regione – dabar žinau, kad puikiai galėčiau gyventi būtent Bolonijoje. O gal Modenoje. Bolonijoje, kur nereikia skėčio, nes visas miestas po pasažais, o perbėgti nuo vieno iki kito – tiesiog vaikų žaidimas. Arba Modenoje, kuri gerokai mažesnė ir labai jauki. O maistas... Mmmmm. Mi sono innamorato con l'Italia.

Kaži ką jie ten kabina?

Pirmą dieną atvykus, traukinys į Modeną. Tvarkaraštis sako: 21 minutės kelio iki Modenos - atrodo tiesiog ranka pamot. Netikėkit tuo, ką rašo itališki tvarkaraščiai, o ne. Traukinys vilkosi kaip aš ant dviračio veidu į vėją. Bet tuo geriau – galima buvo spėti pamatyti visus vaizdus už lango arba pavydėti prasilenkiančiam traukiniui, kuris prašvilpdavo kaip velnias ant ratukų. Taigi už geros pusantros valandos (nes išvažiuoti irgi vėlavo daugiau nei pusvalandį), jau Modenoje, sename mieste, berods, 12 amžiaus. Fantastiško grožio miestas, kuriame gyveno Luciano Pavarotti. O šiaip jis žinomas kaip variklių sostinė – čia įsikūrusios gamyklos gamina variklius Ferrari, Maserati, Lamborghini ir kitiems. Iškart iš čia peršoksiu į tą dieną, kai turėjau galimybę aplankyti Lamborghinį gamyklą ir muziejų. Kaip ir visose reikšmingose vietose, mobilkės ir fotoaparatai keliauja į rakinamas spinteles ir lieka tik įspūdžiai galvoje. Viskas apie carbon fibre, autoclave, monocoque ir t.t. Žinau, "keikiuosi", tad tiesiog pasigrožėkite muziejaus vaizdais. Kurią mašiną rinktumėtės jūs?

Po ekskursijos – dušas, šviežias makiažas, kokteilinė suknelė – ir vakaras viename gražiausių pastatų - Palazzo Re Enzo. Tai buvęs kalėjimas, priešais nuostabų Neptūno fontaną - na iš vieno šono pažiūrėjus, jis gali būti visai pornografiškas, iš kito – tiesiog nuostabus be jokių užpakalinių minčių. Maistas buvo visiškai itališkas, o ir kompanija nusisekė nerealiai.

O kas liko man po šios kelionės? Nuotraukos, emocijos, šilti laiškai ir sms‘ai. Ir suvokimas, kad noriu ten atgal daug daug kartų. Važiavau jau mylėdama Italiją, nuvažiavusi tik pakursčiau savo meilę. Žinau, grįšiu.