Monte Pacis revisited

Atsisakiau progos paragauti alaus, brandinto viskio statinėse (na nepergyvenkit, aš jo tikrai paragausiu - jau užsirezervavau butelaitį kitą) tam, kad galėčiau patikrinti savo nuomonę. Tą, kurią susidariau praėjusio vizito metu, ir kurią vis man pastiprindavo draugai ir bičiuliai. Na ta nuomonė, švelniai pasakius, buvo nelabai kokia. Man kaip ir daugumai, klysti nepatinka. Tačiau labiau nei tai nepatinka turėti nekokią nuomonę - visada geriau turėti optimistišką ir gerą nuomonę. Tik taip turi nutikti iš tiesų, t.y. nuomonė turi būti užtarnauta. Ir šįkart nutiko. :) 

Monte Pacis revisited

Praleidau vakarą su senu bičiuliu, na jei taip galima pasakyti, kai žmogų sutinki gyvai kartą į kokius 17 metų, ir jo žmona. Vakaras buvo jaukus, kaip būna su protingais žmonėmis, su kuriais bet kada susitikus turi apie ką pakalbėti, pasiginčyti ir padiskutuoti. Na kartais juk to paties protingiausio - savęs - būna gana, ar ne? :)

Turbūt visi matėte tą puikų filmą "Ratatouille" apie žiurkiuką virėją ir pamenate kaip aršiausias kritikas tapo geriečiu ir didžiausiu žiurkiaus gerbėju. Filmo pabaigoje jis valgydavo žiurkės restorane dažnai ir niekada neužsisakydavo iš meniu, o sakydavo "surprise me!" (nustebink mane). Taip nutiko ir man - šiandien meniu buvo atidėtas į šoną, o šefas Darius Dabrovolskas pasiryžo nustebinti. Na ir jam pavyko :).  

Vakaro meniu

Amuse bouche buvo burokėlis su ančiuviu ir kremu. Man puikiai derėjo burokėlio saldumas su ančiuvio sūrumu. Tiesa, kažkuriame recepte skaičiau, kad ančiuviais gardinamas čili troškinys - kada nors ateityje būtinai reikės pabandyti.

Užkandžiui buvo salotos su vištiena, morkomis, kremu ir šparaginėmis pupelėmis. Išbaigtos, labai spalvingos ir dekoratyvios salotos, su minkštutėle vištyte - viskas puiku ir apgalvota. 

Sriuba: kreminė burokėlių sriuba su virtinuku, įdarytu grybais. Tobulas kūčių jausmas! Tiesą pasakius, taip burokėlių sriubos dar nebuvau dariusi - ji buvo trinta, labai labai tiršta ir kreminė, nuostabiai sodrios spalvos - noriu tokią pasidaryti namie.

Karštam patiekalui valgėme anties krūtinėlę su keptu pastarnoku. Krūtinėlė viduje buvo rausva, neperkepta, šalia buvo morkų muslinas, ją lydėjo vyno padažas su cinamono prieskoniu - visa tai taip pat kvepėjo Kalėdų laukimu. Nežinau kaip jums, bet man Kalėdas labiau primena kvapai ir skoniai, jaukios emocijos, o gerokai mažiau visokios pigios lemputės ir dekoracijos.

Desertui buvo manų kruopų pudingas su ledais ir padažu. Nuoširdžiai pasakysiu, kad vienintelis manęs nenustebinęs dalykas ir buvo tas manų kruopų reikalas - aš tiesiog nelabai mėgstu manų kruopų, be to, jis tikrai buvo balzgano skonio. O tai, kas lydėjo jį - ledai, padažas - buvo nuostabiai kardamoniška, skanu ir gaivu. Kardamonas yra mano tokia pat didelė meilė kaip ir cinamonas.

Malonios smulkmenos

Nors pats restoranas ganėtinai minimalistinis ir šaltoko interjero, jį sušildo čia dirbantys žmonės. Labiausiai mane sužavėjo tai, kad virtuvės šefas su kiekvienu patiekalu ateidavo jį pristatyti ir papasakoti, ką valgysim. Ir ne tik mums, kitiems svečiams taip pat - tad matyt jis tai daro dažnai. Man tikrai ne tiek svarbu žinoti, kas yra mano lėkštėje, kiek pajusti, kad maistas padarytas su meile, o taip ir atrodė. 

Labai patiko vietoje kepta duona - jau buvau skanavusi Dariaus duonos su pecorino sūriu sekmadienio renginyje, čia buvo dvi paprastos bet neprastos skirtingos duonos - šviesi ir tamsi. Abi puikios.

Ech ir vynas buvo puikus - Italijos kamaldulių vienuolyne pagamintas vynas - labai į temą.

Reabilituota. Eikite ir mėgaukitės

Iš to gerumo pamiršau ir fotoaparatą rankinėje (dažniausiai aš visai nepatogiau jaučiuosi fotografuodama savo lėkštę tiesiog pietų ar vakarienės metu, o dar prašmatniame restorane), todėl padariau tik kelias nuotraukas telefonu. Jas galite pamatyti mano feisbuko profilyje, nes čia jos kelti per prastos.