XXVIII
Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo.
Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią...
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.
Marcelijus Martinaitis, iš meilės lyrikos albumo "Atmintys"
Tik pamilau, o jo nebeliko...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą