2011 m. spalio 18 d., antradienis

Vyninė "Gurmė"

Tinklalapyje "Pinigų karta" rašiau apžvalgą apie visai neseniai atsidariusią vyninę Kaune.






Gurmė

Atradau sau mielą naują vietą vakarojimui, nors buvau tik keletą kartų, visada buvau sutikta lyg sena miela draugė. Kai visi tokie susvetimėję aplink, kai darbe tame pačiame koridoriuje dirbantys žmonės nesisveikina (patikėkite, man taip buvo), kai į mane besisveikinančią parduotuvėje žiūri kaip į kvaištelėjusią – tai juk retenybė. O jei dar šiaip sau pavaišina šlakeliu vyno, kaip gi nesistebėsi. O pasirodo būna ir taip.



Šiandien, sunkųjį pirmadienį, būtinai reikėjo pasigerint. Nežinau kaip jums, bet man po ramaus savaitgalio pirmadienį gana sunku įsivažiuoti į darbus, todėl pietus mėgstu praleisti taip, kad truputį atitrūkčiau ir atsipalaiduočiau. Šįkart tai iš tiesų pavyko.


Prigriebusi kolegę, kuri po pietų pareiškė, kad jei ir neišmokysiu jos gaminti, tai apie maistą tikrai sužinos nemažai, nusiskubinau į „Gurmė“.


Kažkada, kai tik pradėjau domėtis maistu, jo gaminimu, nežinojau nei kas yra gurmė, nei kas gurmanas, ir man vienodai paišė. Vienok dabar, dabar yra kitaip.

Ne tik todėl, kad žinoti daug man patinka, bet ir todėl, kad susidomėjimas tuo, ką ir kaip gaminti, ką pirkti ir valgyti dabar tapo madingas.

Todėl ir aš renkuosi būti gurmė, o ne gurmanu. Ir ne tik todėl – gurmė tikrai atitinka mano filosofiją: mėgstu ragauti, kalbėti apie maistą, mėgautis juo, rinktis atidžiai ir skanauti. Tad ir „Gurmė“ – mano vieta.


Vyninė „Gurmė“ – pačioje senamiesčio širdyje, prie pat Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos, jaukiame skliautuotame raudonų plytų rūsyje. Restorano savininkas, virėjas ir someljė – nuostabiai svetingas, nuoširdžiai pasitinkantis kiekvieną svečią šypsena ir nors keletu draugiškų frazių. Manęs, deja, keletu neužganėdinsi, tad sužinojau šiek tiek daugiau: vyninėje galima ne tik papietauti ar pavakarieniauti, bet ir įsigyti sūrio, vyno, šampano, prieskonių ir pan. Vynų pasirinkimas tikrai didelis, nors savininkas minėjo, kad visko to, ką jis norėtų matyti savo lentynose, dar neturi – ir vietos mažai, ir norai dideli.


O noras turėti savo vietelę gimė iš svajonės pritaikyti savo žinias ir išmonę – vyninės šeimininkas užaugęs vos ne ant mamos virtuvinio darbastalio, pats gaminantis namuose kasdien, baigęs someljė mokslus, tad natūralu, kad toks projektas sukosi galvoje.

Betgi ragaukime! Su kolege išsirinkome skirtingus patiekalus (talijos lieknumo dėlei tik antruosius), buvo patikintos, kad šios dienos sriuba tikrai yra verta ragavimo. Bandėme nepasiduoti, tačiau šefas maloniai pasiūlė padalinti porciją per pusę – sutikom, velniop tą talijos centimetrą. Tądien buvo siūloma kreminė (trinta) brokolių sriuba.

Ją pateikė su duonele bei sviesteliu, žinoma, sviestui tepti buvo padėtas specialus peilis. Sriuba švelni ir išties gardi, kaip ir buvo žadėta.


Nunešdama sriubos lėkštes, padavėja tarstelėjo, kad sulauksime kitų patiekalų už poros minučių. Taip ir buvo, o man patinka pažadai, kurie išsipildo. Tik padėjus lėkštes, vėl sulaukėme šefo dėmesio, jis pasiūlė pavaišinti šlakeliu vyno: kolegei prie žuvies balto, man prie jautienos – raudono. Palinksėjom, aha, norim!


Nors sako „na chaliavu i uksus sladkij“, arba „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“, šita taisyklė čia visai negalioja – jei vaišino, tai tikrai kokybišku ir derančiu prie maisto vynu, abi tą pripažinom.


Mano jautiena (iš limuzino jaučio mėsos, sako ji daug minkštesnė ir skanesnė nei įprasta jautiena) buvo minkštutė, tirpo burnoje. Gal padažas šiek tiek per riebus mano poreikiams, bet šeimininkas patikino, kad jis gamintas sviesto pagrindu ir turi toks būti.


Su saulėje džiovintais pomidorais, bulvytėmis – buvo gardu. Toks jausmas, lyg ruošta sau, ruošta su meile, kaip namie…

Deserto teks eiti kitąkart, nors porcija nebuvo labai didelė, bet tikrai soti.

Tiesa, pietų metu kainos šiek tiek mažesnės nei vakare. Aptarnavimas vyninėje man paliko tikrai gerą įspūdį – jis buvo šiltas, nuoširdus ir dėmesingas. Indai bei įrankiai – skoningi ir patogūs.

Jei netyčia tektų ilgiau palūkėti maisto, visada yra ką nuveikti – apžiūrėti vyno lentynas (staleliai yra sustatyti visai prie pat vyno), perversti specializuotos spaudos apie vyną bei maistą, pasidairyti po krautuvėlę, ar galų gale pakalbinti šeimininką, jam bendravimas sekasi puikiai!

1 komentaras: